„Pernelyg didelis pasitikėjimas savimi lygiai kaip ir pernelyg mažas gali mums kenkti: pradedant nuo santykių problemų, baigiant sveikatos sutrikimais, kuriuos sukelia perdegimo sindromas“, – pokalbį pradeda Berlyno socialinių mokslų centro Etikos ir elgsenos ekonomikos padaliniui vadovaujanti, „WoW University“ Ateities įgūdžių kurse dėstanti A. Kajackaitė.
– Nustebinote pasakydama, kad dauguma mūsų ne tik, kad neturime žemos savivertės, bet netgi pernelyg gerai save vertiname. Iš kur tokios išvados?
– Taip, esame linkę manyti, kad žmonės per mažai savimi pasitiki. Internete pilna straipsnių, nagrinėjančių šią problemą, patarimų, kaip auginti savivertę. Vis dėlto, ką mes su komanda, o ir daugybė kitų mokslininkų, tyrinėjančių žmogaus elgseną, eksperimentų metu aptinkame, jog gana dažnai yra priešingai – žmonės linkę apie save manyti geriau nei iš tiesų yra.
Pavyzdžiui, atlikome tokį bandymą: trisdešimties žmonių paprašėme mintinai atlikti keletą matematikos veiksmų – ne itin sudėtingų, bet ir ne itin lengvų. Už kiekvieną teisingai atliktą uždavinį, davėme tam tikrą sumą pinigų. Jiems baigus spręsti uždavinius, klausėme, kaip jų manymu pasirodė lyginant su kitais. Dauguma sakė, kad jiems sekėsi geriau nei vidutiniškai.
Kito eksperimento metu žmonių, vairuojančių automobilius, buvo klausiama, kiek saugiai jie vairuoja. Bandymas buvo atliekamas tiek Švedijoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose ir abejose šalyse dauguma žmonių sakė, kad jie yra geresni vairuotojai nei vidutiniai. Jei visi taip gerai vairuojame, kas tuomet daro avarijas?
Kitas dalykas, esame linkę pervertini ne tik intelektą, tam tikrus gebėjimus bet, ir darbų, užduočių, kurias galime atlikti kiekį.
Mums sunku planuoti darbus ilgesniam laikui. Atrodo, kad padarysime, ką apsiėmėme, tačiau laikui bėgant darbų prisidedame vis daugiau ir daugiau, kol suprantame, kad nebespėsime to, ką buvome suplanavę anksčiau.
– Galbūt savo galimybes pervertiname ir per daug visko suplanuojame todėl, kad gyvename „superdidvyrių“ kultūroje, kurios posakis „tu gali“ tapęs savotišku laikmečio šūkiu. Kaip manote jūs?
– Tikėtina. Pažiūrėkime į žmonių socialinių tinklų profiliuose sukeltas nuotraukas – „rojus – ne gyvenimas“. Arba, kiek daug kuriama startuolių, nors sėkmingais tampa vos keli procentai...
Žinoma, žmones girti, skatinti, reikia, nes ne kartą įrodyta, kad teigiamas atgalinis ryšys motyvuoja, o neigiamas – demotyvuoja. Kita vertus, tai neturėtų tapti manipuliacija, neva taip gerai dirbi, tai daryki dar daugiau.
– Agne, kuo pernelyg didelis pasitikėjimas savimi mums žalingas labiausiai?
– Tuos kas nėra girdėję, norėčiau supažindinti su vadinamuoju „Daningo-Kriugerio efektu“. Tai – reiškinys, kai žemesnius gabumus turintys žmonės nesugeba suvokti savo gebėjimų ribotumo.
Dėl to nekvalifikuoti žmonės yra labiau linkę pervertinti savo gebėjimus nei kvalifikuoti. Be to, kvalifikuoti žmonės, lygindami save su kitais, yra linkę nuvertinti savo aukštus gebėjimus, dėl to imama manyti, kad užduotys, nesudėtingos kvalifikuotiems žmonėms, turėtų būti nesudėtingos ir kitiems.
Pervertinti savo gebėjimus yra pavojinga todėl, kad nesuprasdami, jog nesame pakankamai geri, profesionalūs tam tikroje srityje, galime duoti neteisingus nurodymus kitiems žmonėms.
Apskritai, galime dalyti neteisingus patarimus aplinkiniams ir patys priimti netinkamus sprendimus. Vien todėl, kad nepasitiksliname turimos informacijos, negiliname žinių, galų gale nepaklausiame kitų nuomonės.
Kitas dalykas, jei mes galvojame geriau apie savo gebėjimus nei yra iš tiesų, pasirenkame užduotis, kurių net negalime iki galo atlikti. Tai kenkia mūsų psichologinei savijautai bei reputacijai. Galų gale, taip žmonės savo veiklose ir „perdega“. O tai yra rimta problema.
– Dažnam iš mūsų sunku atsisakyti. Kodėl taip sudėtinga ištarti tą trumpą žodelį „ne“?
– Mums, žmonėms, labai svarbu prieš kitus atrodyti geresniais nei esame iš tikrųjų. Tiek prieš artimus, tiek prieš nepažįstamus.
Atlieku nemažai eksperimentų, kuriais tyrinėju melavimą. Vieno jų metu duodu dalyviui lošimo kauliuką ir prašau pasakyti, kokį skaičių išrideno. Kuo didesnis skaičius, tuo daugiau pinigų jis „uždirba“ (vienetas – 10 eurų, dvejetas – 20 ir t.t.).
Dauguma žmonių nuoširdžiai pasako, kiek išrideno. Visgi, yra ir meluojančių. Įdomu tai, kad net meluodami, žmonės nori pasirodyti geresniais – nesako, kad išrideno šešis, dažniau, kad penkis.
Panašiai ir su kito žmogaus prašymo, pasiūlymo atmetimu. Mums nemalonu pasakyti „ne“, nes atrodo, kad mūsų nemėgs. Tiek teikiančiam pasiūlymą, tiek jį gavusiam, reikėtų suprasti, kad atsisakymas nėra asmeninis įžeidimas.
Prieš priimant ar atmetant bet kurį pasiūlymą, patarčiau tiesiog racionaliai paskaičiuoti, kokią vertę jis atneš: palyginti kaštus ir naudą. Ir jei neverta, tiesiog racionaliai pasakyti „ne“.
– Kaip išmokti realiai vertinti savo gebėjimus?
– Paprašykite grįžtamojo ryšio. Pavyzdžiui, galvojate, kad puikiai įvaldėte tam tikrą įgūdį, paklauskite, ką apie tai mano šią sritį išmanantis žmogus. Arba, jei laikote kokią nors savo mintį labai gera, patys numatykite silpnąsias vietas ir galimas neigiamas pasekmes.
Jei sugalvojote atlikti kokį nors darbą ar įgyvendinti kokį nors planą, pagalvokite, kokius konkrečius žingsnius turėsite žengti, kad tai padarytumėte: ar tikrai turėsite galimybę, kaip juos išdėstysite laike, kurį turite?
– Paskaitoje, kurią skaitysite „WoW University“ Ateities įgūdžių kurse kalbėsite apie tai, kaip priimti geresnius sprendimus. Jau supratau, kad pernelyg didelis pasitikėjimas savimi tam kliudo. Kas dar lemia, kad dažnai suklystame?
– Yra keletas mums visiems būdingų klaidų, kurias darome priimdami sprendimus. Pavyzdžiui, žmonės iš esmės nesupranta tikimybių. Jei suprastume, žinotume, kad 97 proc. yra 97 proc., tačiau eksperimentai rodo štai ką: jei mums sakoma, kad šansas, jog kažkas įvyks yra 98 ar 99 proc., mes suvokiame tai, kaip 85–90 proc. Jei mums sako, kad tikimybė, jog kažkas nutiks yra 1 proc., mes laikome ją 5–10 proc.
Jei mums sako, kad projektas, į kurį galėtume investuoti, bus sėkmingas 99 proc. (kas yra beveik 100 proc.), mes vistiek jį matysime kaip rizikingą ir galbūt pasirinksime atsitraukti...
Kitas pavyzdys, kurį savo knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“ (angl. Thinking, Fast and Slow) aprašo Daniel Kahneman, yra vadinamoji „Lošėjo“ klaida.
Paaiškinsiu: mes manome, kad, jei kažkas atrodo įprasta, negali būti neįprasta, o, jei kažkas atrodo keista, negali būti įprasta – tiesiog atsitiktinumas.
Pavyzdžiui, jei žaidžiant loterijoje šią savaitę iškrito numeriai 4, 10, 15, 20, galvosime, jog kitą savaitę tokie skaičiai tikrai neiškris. Ir tai yra mąstymo klaida, nes taip tikrai gali nutikti.
Arba, jei loterijoje iškristų skaičiai 1,2,3,4 – taisyklinga seka – mums atrodytų, kad sukčiaujama. Vėlgi, tai yra klaida, nes toks skaičių kritimas yra galimas kaip ir bet kuris kitas.
Dar viena – tarkime, per žinias pamatome, kad mieste įvyko labai didelė audra. Nesvarbu, kad tokio stiprumo audra čia vyko prieš kokius dvidešimt metų, mums atrodo, kad tai labai tikėtinas ir įprastas reiškinys, nes mes jį matome štai dabar, savo televizorių ekranuose.
– Kodėl mums naudinga suprasti, kad galime klysti?
– Dėl daugelio dalykų, bet svarbiausia, manyčiau, yra tai, kad suvokimas, jog visi mes klystame ir tai yra normalu mažina įtampą dėl savo klaidų ir mažiau teisiame kitus. Kai supranti, kad nei vienas iš mūsų negali žinoti absoliučios tiesos, atsargiau vertiname tai, ką išgirstame ir taip tampame atsparesni manipuliacijoms.
