„Nuolat ieškau būdų pagaliau vėl jaustis gerai, nes nenoriu su ta baisia būsena taikytis ir su ja pasmerkti savęs tokiam tuščiam gyvenimui. Pamenu, koks žmogus buvau, ir jo ilgiuosi“, – sakė V. Jakučinskaitė.
Efekto nedavė net antidepresantai
Lyg praradusi savastį V. Jakučinskaitė jaučiasi apie metus. Pernai pavasarį ji persirgo labai sunkia bronchito forma, kai dvi savaites pragulėjo lovoje visiškai be jėgų. Po ligos jos organizme tarsi kažkas pasikeitė.
„Iš prigimties esu optimistė, labai stipri, aktyvi, 12 metų reguliariai sportavau, mano darbotvarkė būdavo suplanuota nuo ryto iki vakaro. Namo grįždavau tik pernakvoti. Buvau tarsi variklis. Po ligos jėgų nebeliko ir, kas dar baisiau, dingo noras ką nors daryti. Niekas nedžiugino, niekur nemačiau prasmės. O be jos neliko nė lašo vidinės motyvacijos veikti – viskas tik per savęs laužymą. Atrodo, kad požiūris į gyvenimą aukštyn kojomis apvirto kone per dieną. Sunku suprasti, kam iš viso gyventi, dirbti ir egzistuoti. Keista iš gyvybingo žmogaus tapti būtybe, kuri neturi energijos ir troškimų. Tai, kad lovoje galiu praleisti dvi paras, man yra kraštutinumas. Man taip netinka“, – išgyvenimais su „Delfi“ dalijosi V. Jakučinskaitė.
