Dar būdama jauna sutikau nuostabų vyrą, kuris po 3 mėnesių pažinties Kūčių išvakarėse man pasipiršo. Pasakius lemtingąjį „taip“, gulėjome po Kalėdų eglute ir svajojome apie mūsų laukiantį nuostabų gyvenimą, apie namus ir, žinoma, apie vaikus, kurių abudu norėjome bent dviejų.
Po vestuvių praėjo metai, dveji, treji, bet taip ir nesulaukėme šeimos pagausėjimo. Po daugybės gydytojų konsultacijų ir tyrimų buvo diagnozuotas šimtaprocentinis nevaisingumas. Gydytojų verdiktas, kad norint susilaukti vaikų, reikia atlikti dirbtinio apvaisinimo procedūrą su kiaušialąstės donoryste, kurios Lietuvoje net neatlieka.
Išgirdus diagnozę, atrodė, kad visas pasaulis sudužo į milijoną šukių. Prasidėjo klinikų paieška už Lietuvos ribų, vėl konsultacijos, brangūs tyrimai, ilgos kelionės į svetimą šalį ir pagaliau ta diena, kada pradėsime ruošti mano organizmą sunkiai procedūrai. Konsultacijos metu buvo aptartas visas planas, paskirti hormoniniai vaistai tiek man, tiek donorei, sutarta konkreti data, nuo kurios turėjau juos leistis pati, jau namuose, kaip dabar prisimenu tai buvo lapkričio 2 d. (mano mamos gimtadienis).
Kad procedūra pavyks – net nebuvo jokių abejonių širdyje, nors gydytojai suteikė tik 30 proc. teigiamam atsakymui, bet aš tikėjau, kad tikrai pavyks. Artėjo Kalėdos, tikėjau, kad dar šiemet po mano širdimi plaks dar viena širdutė. Brangūs vaistai buvo nupirkti, laukiau pradžios, bet lapkričio 1 d., sulaukiau skambučio iš klinikos, kad pasiruošimas stabdomas, nes donorė atsisakė.
Tą akimirką jaučiau nusivylimą, atrodė, kad prarandu tikėjimą, bet vyras nuramino, pasakė, kad, matyt, taip turi būti. Laukėme naujų žinių iš klinikos, artėjo gruodis. Gydytojas pasiūlė procedūrą atidėti sausiui, nes, pasak jo, rizikinga gruodžio mėnesį, atostogų metu, po procedūros likti be gydytojų priežiūros. Susitaikiau, nors širdyje jaučiau nusivylimą.
Kūčių išvakarėse namuose laukė didysis tvarkymasis, norėjosi mintis nukreipti į namų ruošą. Betvarkydama vonios kambarį, spintelėje radau seniai, labai seniai pirktą nėštumo testą, jį su kitais senais daiktais išmečiau į šiukšlių dėžę. Sekundei susimąsčiau, ištraukiau. Per tuos metus esu jų atlikusi gal šimtą, pasidariau ir tą ištrauktą iš šiukšlių dėžės.
Kai pasirodė dvi juostelės, neleidau sau patikėti, kad tai tiesa, nes žinojau, kaip bus skaudu, jei testas suklydo – jis buvo pirktas prieš porą metų, žinojau, kad gali būti nekokybiškas, netinkamas naudoti.
Po valandos sėdėjau privačios klinikos laboratorijoje, žinojau, kad tik kraujo tyrimas parodys tikrą atsakymą. Po trijų valandų į paštą atėjo atsakymas „Teigiamas“. Kokį jausmą tada pajutau, negaliu apsakyti žodžiais net dabar, praėjus tiek metų. Tai buvo pati nuostabiausia akimirka mano gyvenime, tai buvo tikras stebuklas, pats nerealiausias gyvenime stebuklas. Džiaugsmo buvo tiek daug, kad net nepajėgiau padaryti vyrui staigmenos, nepajėgiau išlaikyti naujienos iki Kalėdų ryto. Praėjo jau daug metų, bet mes savo vaiką vis dar dažnai vadiname Kalėdų stebuklu. Vaikas nustebęs klausia: „Kodėl Kalėdų, aš juk gimiau rugsėjį?“ Jis net nežino, kad jis tikrų tikriausias Kalėdų stebuklas.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Jei ir jūs turite šventinį prisiminimą, kuris iki šiol užima svarbią vietą jūsų širdyje, rašykite savo istoriją adresu konkursas@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.
