Tačiau šiandien jis prisipažįsta į linksmybių sūkurį nėręs, kad pabėgtų nuo vienatvės ir savo problemų. Ne iškart pastebėsi, kad Matas turi rimtų sveikatos iššūkių. Vyras vaikšto šlubuodamas, beveik nevaldo vieno delno. Ir šiandien žada atvirai papasakoti savo itin dramatišką ir pamokančią gyvenimo istoriją.
„Aš dabar gyvenu tikrai labai gerą gyvenimą, ir būtent tas įvykis mano gyvenimą taip pasuko. Ir aš tikrai nemokėčiau nė vieno euro, kad turėčiau galimybę išvengti to įvykio“, – taip laidoje „Kasdienybės herojai“ savo pasakojimą apie JAV įvykusią nelaimę pradeda žinomas verslininkas, pasikvietęs mus į vieną iš savo barų.
Taigi, pradėkime Mato istoriją grįždami 12 metų atgal, kuomet jis buvo perspektyvus tarptautinės komunikacijos studentas Vilniaus universitete. Studijų metais dvi vasaras iš eilės Matas keliavo į Jungtines Amerikos Valstijas užsidirbti. Jam už Atlanto labai patiko. Dirbo Šiaurės Karolinoje, mūsų Nidą primenančiame nedideliame kurorte, vadinamame banglentininkų rojumi.
„Buvo pirmadienis, kaip dabar atsimenu. Didelis vakarėlis po darbų. Toks damų namas, kur gal 15 studenčių gyveno ir jis, aišku, buvo didžiausias traukos taškas tam kurorte. Jis turėjo baseiną prie namo, o ten aš pirmą kartą atvažiavau. Buvo gerokai po vidurnakčio, tamsu ir kad policijos nekviestų kaimynai, baseine jie laikė išjungę šviesas. Toks tamsus buvo mažiukas ežeriukas.
Buvau kažkiek išgėręs. Bet galėjau vairuoti automobilį. Galvojau ir aš prisijungsiu, bet labai mane apgavo tų šviesų nebuvimas. Aš nusprendžiau šokti, o tik šokęs iškart trenkiausi galva ir supratau, kad tie žmonės, kurie buvo šalia baseine, jie nestovėjo, jie ant kelių klūpėjo. Buvo labai negili to baseino dalis.
Niekas neaiškina, koks jausmas sulaužius stuburą. Bet iškart supratau, nes negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų. Ir toks net ironiškas juokas ir pyktis ant savęs paėmė, kad dabar paskambins tėvams ir pasakys, kad nuskendau baseine metro gylio.
Labai pasisekė, kad buvę draugai banglentininkai sugebėjo tinkamai mane ištraukti iš to baseino. Jie iškart suprato, kad galimai lūžo stuburas“, – atvirai pasakoja pašnekovas.
Po traumos Matas nė už ką nenorėjo gyventi lėčiau ir ramiau, juo labiau – prižiūrimas tėvų. Tuomet kaip niekad knietėjo sau ir kitiems įrodyti, kad yra pilnavertis ir nepriklausomas, todėl emigravo į Kanadą, ir kurį laiką gyveno Toronte vienui vienas. „Norėjau įrodyti visiems, kad galiu dirbti, užsidirbti ir būti sėkmingu, bet toks planas nepavyko, todėl grįžau namo“, – sako vyras.
Dažnai sakoma, kad pažvelgę mirčiai į akis žmonės perkrato savo gyvenimo vertybes iš esmės. Pakeičia savo gyvenimo būdą ir dar daugybę dalykų. Tačiau Matas tik nusijuokia to paklaustas – nematė jis nei šviesos tunelio, nei tapo kitokiu žmogumi. Bet šio to neabejotinai išmoko.
Kaip pasikeitė jo gyvenimas? Ir kodėl Matas yra priverstas nerimauti ir labai daug stengtis dėl savo sveikatos, nes ji gali tik blogėti?
Visą interviu žiūrėkite vaizdo įraše.
Gyvenimo būdo laida „Kasdienybės herojai“ – tai stiprių asmenybių jaudinančios gyvenimo istorijos. Kas savaitę – interviu su gerai žinomais, o gal išskirtinį gyvenimo būdą pasirinkusiais žmonėmis.
