Raganų medžioklės laikais nekaltai sudegintos šimtai moterų: myriop pasiuntė už sukeltą audrą ir nepatenkintos kaimynės skundą

Tikriausiai ne visi įsivaizduoja, kokios atsiskyrusios, atokios ir savame pasaulyje gyvenančios galėjo būti Skandinavijos šalys dar visai visai neseniai. Atšiaurus klimatas, neišvystytas susisiekimas ir kiti veiksniai galėdavo ištisas kartas uždaryti viename kaime, iš kurio neretai trumpam ištrūkdavai tik gilią žiemą užšalus kokiam vietiniam ežerui ar upei – kai šie tapdavo praeinami ir atvesdavo į gretimą kaimą ar miestelį.

Žinoma, atsiskyrimas lemdavo ir didelį, beprasmį dievobaimingumą bei išsilavinimo stoką. O štai toks derinys negalėjo apsieiti be raganų medžioklės.

1617-aisiais, Kalėdų išvakarėse, Norvegijoje, Finmarko regione, esančiame Suomijos pasienyje, kilo siaubinga audra. Anuomet vietos vyrai dažnai leisdavosi į jūrą žvejoti. Juk žuvis buvo pagrindinis būdas užsitikrinti, jog pilvas negurks. Ypač tamsią žiemą ir nykų pavasarį, kurie ten turėjo tendenciją užsitęsti ir kandžiotis atšiauriais liežuviais negailestingai.

Toji audra, sakoma, buvo stipresnė už kitas. Lyg prakeikęs kas būtų. Vardøya saloje tuomet žuvo keliasdešimt į žvejybą išplaukusių vyrų. Jų neliko per kelias minutes. O šiais laikais ko gero sunku įsivaizduoti, ką reiškia menkai apgyvendintoje, nuošalioje saloje, gūdžią žiemą moterims likti be vyrų. Nors anuomet jos tikrai kasdienybėje be darbo nesėdėdavo, pavyzdžiui, plaukti į jūrą susižvejoti maisto moteriai buvo švelniai tariant neįprasta. Jos neturėjo įgūždžių. Dauguma vyriškų pareigų moterims buvo svetimos, neįprastos, netgi nepriimtinos atlikti. Jos liko be įrankio – vyriškų rankų. Moterys turėjo laviruoti tarp to, kuo moteriai priimtina būti, ir tarp išgyvenimo.

Finmarkas buvo, galima vadinti, laukinė ir sunkiai civilizacijos pasiekiama teritorija. Ypač salos, salelės, atokesnės teritorijos vietos. Iki pat šių dienų, kol prieš keletą metų Finmarką apjungė su kita apskritimi, šis buvo pagal plotą didžiausia, tačiau gyventojų skaičiumi mažiausia apskritis Norvegijoje. Toks kontekstas padeda suprasti, kokios laukinės, įvairiausių įtakų nepaliestos, šios vietos galėjo būti XVII amžiuje.

Tačiau laukė pokyčiai – karalius siekė įtvirtinti savo įtaką, o garbės troškimas bei noras įeiti vedė į griežtas priemones bei metodus. Pats jis buvo griežtas liuteronas ir nusprendė būtent skleisdamas savo išpažįstamą religiją, o tai, žinoma, darė prievarta, išsklaidyti atokiuose Norvegijos kraštuose sklindančias įtakas, įpročius ar menką kontrolę.