Širdelės forma visame pasaulyje simbolizuoja romantišką meilę ir aistrą, bet atsekti istorines jos ištakas nėra taip paprasta, rašo history.com. Kai kas mano, kad ikoniškoji širdelės piktograma kilo nuo gebenės lapų, kurie buvo siejami su ištikimybe, formos, kiti spėja, kad ji buvo nupaišyta vaizduojant krūtis, sėdmenis ar kitas žmogaus anatomijos dalis.
Pati keisčiausia teorija susijusi su dabar jau išnykusiu augalu silfiu (Silphium), kuris, kaip manoma, priklausė pankolių genčiai ir augo Šiaurės Afrikos pakrantėse netoli Senovės Graikijos kolonijos Kirėnės. Senovės graikai ir romėnai naudodavo šį augalą ir kaip prieskonį, ir kaip vaistą – teigiama, kad jis darydavo stebuklus, kai būdavo vartojamas kaip sirupas nuo kosulio. Tačiau labiausiai jis yra pagarsėjęs kaip ankstyvoji kontracepcijos priemonė.
Senovės rašytojai ir poetai liaupsino silfį dėl kontracepcinių savybių, ir jis buvo toks populiarus, jog I mūsų eros amžiuje jo jau niekur nebebuvo galima rasti (legendos byloja, jog paskutinis šio augalo stiebelis buvo įteiktas Romos imperatoriui Neronui). Silfio sėklalizdžiai buvo neįtikėtinai panašūs į šiuolaikines Valentino dienos širdeles, ir tai daugelį žmonių paskatino manyti, kad būtent šio augalo sąsajos su meile ir seksu padėjo širdelės formai išplisti. Senovinis Kirėnės miestas, kuris praturtėjo iš prekybos šiais augalais, širdelės forma netgi buvo papuošęs savo pinigus.
Nors silfio teorija skamba patraukliai, tikroji širdelių kilmė gali būti kur kas tiesmukiškesnė. Tokie mokslininkai kaip Pierre`as Vinkenas ir Martinas Kempas tvirtina, kad šio simbolio šaknys gali glūdėti Galeno ir filosofo Aristotelio raštuose, kur buvo teigiama, kad žmogaus širdis turi tris skyrelius su mažu įdubimu viduryje.
Anot šios teorijos, širdelės forma galėjo gimti tuomet, kai menininkai ir mokslininkai Viduramžiais pabandė iliustruoti senovinius medicinos tekstus. XIV amžiuje, pavyzdžiui, italų fizikas Guido da Vigevano nupaišė virtinę anatominių piešinių, kuriuose jo pavaizduota širdis buvo labai artima aprašytajai Aristotelio.
Kadangi žmogaus širdis nuo seno siejama su jausmais ir malonumu, jos forma galiausiai tapo romantikos ir Viduramžių riteriškos meilės simboliu. Ji itin išpopuliarėjo Renesanso metu, kai religiniame mene ji pradėjo vaizduoti Šventąją Jėzaus širdį ir buvo pradėta naudoti kaip viena iš keturių kortų simbolių. Atėjus XVIII ir XIX amžiui, širdelės jau buvo nuolatinis motyvas meilės laiškuose Valentino dienos atvirukuose.
