Susumavus pinigus, kuriuos pavyko užsidirbti per devynerius metus (dirbau mažmeninės prekybos rinkoje), paaiškėjo, kad metinės mano pajamos nesiekė nė 10 tūkst. svarų sterlingų (11,7 tūkst. eurų). Negana to, kelerius metus per tą laikotarpį negaudavau nė po 5 tūkst. svarų sterlingų (5,8 tūkst. eurų), rašo portale „The Financial Diet“ skelbiamos publikacijos autorė.
Vis dėlto tų lemtingų 2018-ųjų balandį pradėjau savo, kaip laisvai samdomos rašytojos, karjerą. Nors išlaidas man sekėsi stebėti neblogai (tai buvo būtina, kad sugebėčiau susimokėti mokesčius), jų kontroliuoti aš nė nesistengiau, todėl vargu ar tas stebėjimas buvo prasmingas. Taip, aš tik registravau, kur kiek išleidžiu, ir nieko daugiau nedariau.
Supratusi, kad per 2018-uosius pavyko užsidirbti daugiau nei per bet kuriuos ankstesnius metus, aš suvokiau dar vieną dalyką. Man tapo aišku, kad mano problema – ne kuklios pajamos, o aš pati ir mano pinigų leidimo įpročiai. Nuolatinį pinigų neturėjimą nuo seno buvau pratusi aiškinti kaip menko atlyginimo rezultatą ir net nesusimąstydavau, ar pati nesu kalta dėl to, kad tenka balansuoti ant skurdo ribos.
Taigi, nutariau mesti pirkti ir pragyventi taip metus.
Ryžausi būti sau itin griežta – atsisakyti įpročio džiuginti save daiktais ir ištisus metus vien tik taupyti. Užsibrėžiau tris tikslus, kuriuos privalėjau pasiekti iki metų galo: sukaupti šešių mėnesių rezervinį fondą, grąžinti studijų`paskolą ir pradėti taupyti būsto užstatui.
Nenuostabu, jei jau galvojate, kad būti pažangios kapitalistinės visuomenės nariu ir visiškai nieko nepirkti yra tiesiog neįmanoma. Galų gale, yra dalykų, be kurių neišgyventum.
Kadangi taip pat tą žinau, sudariau tam tikrų prekių sąrašą ir prisiekiau sau nepirkti nieko, išskyrus tai, kas yra sąraše. Nagi, susipažinkite su sąrašu.
• Maistas. Gal skamba neįtikėtinai, tačiau be jo numirčiau.
• Treniruotės. Sveikata ir fizinė forma buvo yra ir bus mano prioritetai, taigi nutariau leisti sau įsigyti narystę sporto klube.
• Vitaminai B12 ir sėmenų aliejaus papildai. Aš, žinote, esu veganė, todėl be šito neapsieičiau.
• Nuolatos naudojamos priemonės. Leidau sau pirkti tai, kas ilgainiui pasibaigia, kaip antai šampūnas, dantų pasta, kasdien naudojama dekoratyvinė kosmetika, drėkinamasis kremas, kremas nuo saulės ir kt. Šiai kategorijai priklauso ir aprangos bei avalynės taisymas.
• Kava kavinėje – kartą per savaitę, vakarienė restorane – kartą per mėnesį. Juk aišku, kad atsisakyti socialinio gyvenimo negalima, bet išeigas ir susitikimus su draugais nutariau apriboti.
• Dovanos kitiems. Tapti legendine šykštuole jokiu būdu nėra mano tikslas.
Taigi, nutariau apsiriboti tiktai tuo, kas paminėta, vadinasi, nepirkti knygų, drabužių (nei naujų, nei padėvėtų), naujos dekoratyvinės kosmetikos, programėlių, batų, jokių mielų niekučių, užkandžių, nagų lako, bilietų į renginius ir alkoholio.
Kiek sutaupiau
Planas pavyko. Suėmiau save į nagą ir nė cento nepaleidau vėjais. Išleidau net mažiau negu buvau nutarusi. Pavyzdžiui, kavinėje lankydavausi tik kartą per du–tris mėnesius, o ne per savaitę, kaip buvau nusprendusi.
Taigi, atėjo 2019-ųjų gruodis – metas skaičiuoti santaupas. Netruko paaiškėti, kad per metus teuždirbau kiek daugiau nei 16 tūkst. svarų sterlingų (18,6 tūkst. eurų), bet net 45,2 proc. tos sumos, t. y. 7 232 svarus sterlingų (8 436 eurus), pavyko sutaupyti.
Atšvęsdama šį savo pasiekimą grąžinau studijų paskolą. Net pačiai buvo keista, kad šitai padariau likus dvejiems metams iki nustatyto termino.
Net ir padengus paskolą, sąskaitoje liko tokia suma, kad ją pagrįstai galėjau vadinti rezerviniu fondu.
Vadinasi, pasiekiau du tikslus iš trijų užsibrėžtų.
Ką supratau
Nustoti pirkti – didesnis iššūkis nei daug kas mano, o daugiausia sunkumų kyla todėl, kad žmonės nesuvokia, kiek daug visko prisiperka nejučiomis, nesigilindami į tai, ką daro.
Galvodami apie pirkimo manijos apsėstą žmogų mes paprastai įsivaizduojame kažką panašaus į Elle Woods iš „Užsispyrusios blondinės“ („Legally Blonde“) arba Vivian Ward iš „Gražios moters“ („Pretty Woman“), todėl su palengvėjimu nusprendžiame: „Kas kas, bet aš – ne šopaholikas.“
Deja, pirkimo manija būdinga daugeliui. Tiesa ta, kad žmonės perka nuolatos, o ypač tie, kurie mažai uždirba, kadangi pirkdami jie pasijunta lygūs su pinigų į valias turinčiais piliečiais. Žmonėms svarbu pritapti, todėl jie būtinai įsigyja kokią nors „Instagram“ aptiktą skarelę ar akinius nuo saulės, nes tie, kuriuos nusipirko pernai, jau nebemadingi.
Daugelį daiktų mes perkame todėl, kad jie atitinka realybę, kuriai mes nepriklausome, tačiau norėtume priklausyti. Pavyzdžiui, aš jausdavausi tokia nepatenkinta savo būtimi, kad pirkdama daiktus stengdavausi susikurti milžiniškos sėkmės kapitalizmo sąlygomis iliuziją. Deja, nei pirkiniai, nei ta iliuzija nepakylėjo mano savivertės ir nepadėjo užsitikrinti finansinio stabilumo.
