Išsikėliau labai paprastą tikslą – sutrumpinti prie veidrodžio sugaištamą laiką iki 10 minučių, nesvarbu, ar būtent tiek savo atspindį stebėčiau ištisai, ar tik prabėgomis į jį užmesčiau žvilgsnį.
Netrukus supratau, kad didžiąją skirtojo laiko dalį išnaudoju rytais, todėl per likusią dieną galiu tik kartkartėmis pakelti akis į vonioje kabantį veidrodį arba parduotuvės vitriną.
Per savaitę, kol truko eksperimentas, laikiausi įprasto dienos režimo: nenukrypau nuo darbų grafiko, neatsisakiau treniruočių ir nepakeičiau bendravimo įpročių. Iš esmės eksperimentą laikau vykusiu. Jis leido man suprasti, kad ilgos gražinimosi procedūros tikrai nėra privalomos, jei noriu puikiai jaustis ir užsiimti tuo, kuo paprastai užsiimu. Nepatogumų kildavo tik per treniruotes ir tada, kai prieš dalykinį susitikimą norėdavau įsitikinti, ar prie dantų neprilipęs kokio nors maisto gabalėlis.
Per grupines treniruotes aš pasistengdavau užsiimti vietą salė gale, kad būčiau kuo toliau nuo veidrodžio. Aišku, kartkartėmis pastebėdavau savo atspindį. Taip galėdavo nutikti atsitiktinai, tačiau kartais būdavo tiesiog neišvengiama, nes tekdavo įsitikinti, ar taisyklingai atlieku kokį nors pratimą.
Žinau, kad pasirūpinusi savo išvaizda ir manydama, kad atrodau nepriekaištingai, jaučiuosi labiau pasitikinti savimi. Bet tą savaitę gyvenau nežinodama, ar neišskydo makiažas ir neišsitaršė plaukai. Laimei, neteko pastebėti, kad kas nors, vos mane išvydęs, aiktelėtų iš pasibaisėjimo.
Kartą po darbo susitarėme su kolegomis kur nors pavakarieniauti. Paprastai tokiais atvejais aš užsuku į vonią ir bent kiek pasigražinu, bet tąsyk to nepadariau. Turiu prisipažinti, kad prisėdusi už stalo bent pusvalandį jaučiausi įsitempusi. Bet kai draugams papasakojau apie eksperimentą ir jie patikino, kad atrodau visiškai taip pat, aš atsipalaidavau.
Užvis lengviausia buvo savaitgalį, nes nuolatos buvau kuo nors užsiėmusi. Taigi, ryte išsivaliau dantis ir nusiprausiau veidą, sugaišdama vos penkias minutes, o vakare, prieš eidama į renginį, palindau po dušu ir pasidažiau tiek, kiek būtina.
Eksperimentuodama įsitikinau, kad įprotis ilgiausiai apžiūrinėti save veidrodyje tėra laiko švaistymas, be to, maskuoti vadinamųjų trūkumų – visai nebūtina. Juk iš esmės niekas nepasikeičia. Pastangos pakoreguoti veido bruožus ir paslėpti netobulumus gali paversti mus savo pačių priešais.
Dabar man daug ramiau, nes žinau, kad laikas, kurį praleidžiu priešais veidrodį, man pavaldus. Privertusi save maksimaliai jį apriboti, aš susigrąžinau gebėjimą pasijusti užtikrintai, prieš tai neįsitikinusi, kad gerai atrodau.
