Skaičiuojama, kad tarp 1870-ųjų ir 1900-ųjų į valstijas laimės ieškoti atvyko arti 12 milijonų žmonių. Anuomet – daugiausiai iš Vokietijos, Airijos, Anglijos. Tarp 1880-ųjų ir 1914-ųjų čia atplaukė ir apie 4 milijonus italų. Daugiausiai – iš pietinių ir tuo metu ypač nepasiturinčių šalies vietų. Kalabrijos, Sicilijos, kur tuomet nesaldu buvo ir dėl negailestingos mafijos.
Nauji gyventojai užpildė jau ir taip nepatogiai pilnėjančius miestus ir miestelius. Žmonės ėmė gyventi vis labiau ir labiau susispaudę. Pradėjo kilti įtampa.
O atvykėliai atplaukė tikrai ne aukso kurpaitėmis pasipuošę. Iš savo šalių bėgo visokio plauko bėdžiai, nuskurdėliai ir sotesnio kąsnio ieškantys žmonės.
Žinoma, pasitaikydavo ir bėgančių nuo politinio ar religinio persekiojimo, bėgančių nuo savo šalyse nesuvestų galų ir neišpildytų atsakomybių. Bet vienaip ar kitaip miestai pildėsi žmonėmis, kurių anksčiau čia įsikūrę visai nelaukė išskėstomis rankomis.
