Kas gi, jeigu ne jūsų mėgstamiausia skandinavistikos ekspertė Vlada Dapkos, pateikianti dalykus brutaliuoju ir jums labiausiai patinkančiu būdu. Aš moku ne tik kaip kulkosvaidis berti kritiką, bet taip pat ir – o stebukle – nuoširdžiai ir atvirai žavėtis.
Šįkart mano susižavėjimo objektas – vėl vyrai, kurie man šiaip jau visokie patinka, bet šįkart – apie lietuvaičius. Kadangi mano kojos vos prieš penkias savaites palietė Vilniaus žemę (dramatizmo dėlei dar būtų galima įsivaizduoti, kad lėktuvui palietus žemę, išlipusi ją pabučiavau), šiomis savaitėmis pastebiu daug man neįprastų dalykų. Mane veža Vilniaus miestas, ta mūsų nuostabiai kunkuliuojanti ir fontano purslais visomis vaivorykštės spalvomis trykštanti sostinė (taip, čia netiesioginė užuomina apie LGBTQ – kokie jūs pastabūs), nuostabi multikultūrinė jos atmosfera ir jos puikūs gyventojai.
Mieli Lietuvos vyrai, ar jūs bent nutuokiate, kokie esate nuostabūs (išskyrus smurtautojai ir prievartautojai – šitie tai tikrai nenuostabūs, bet šįkart ne apie juos)?
Čia yra mano odė lietuvių vyrams.
Vyrai Skandinavijoje, kurioje praleidau, ko gero, kiek per daug savo gyvenimo metų, yra labai stipriai kitokie. Jie – labiau dažnai stipriai nuviliantys. O lietuvaičiai atvirkščiai.
Lietuviai vyrai – labai vyriški. Vyriškumas, žinoma, yra labai subjektyvus dalykas ir jį kiekvienas galime interpretuoti savaip.
Pasakysiu, kaip vyriškumą matau aš. Nedaugžodžiavimas. Aštrus kaip peilis, skvarbus visapersmelkiantis protas. Nepajudinamas pasitikėjimas savimi. Fizinė, psichinė ištvermė. Gerai, jei su charizma. Atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimas. Pasitempęs visais atvejais. Turiu galvoje tokį labiau karinės parengties pasitempimą. Pažiūrėkite į nepajudinamos rimties persmelktą Ukrainos prezidento Zelenskio veido išrašką. Negaliu nepaminėti ir jo į paprastus vienspalvius marškinėlius įspraustus bicepsus. Zelenskis tiesiog skrodžia orą savo pavydėtina fizine, psichine ištverme ir yra apsigimęs lyderis. Žiūrėdama į jį sudreba ne viena moteris. Čia yra klasikinis vyriškumo pavyzdys.
Ar išvaizda svarbu? Meluotume sakydamos, kad ne. Moters trauka vienam ar kitam vyrui yra užprogramuota biologiškai – jame ne visada veikia logika paaiškinami veiksniai. Tik nepulkite dabar paskaitę tekstą daryti šimto atsispaudimų. Na, nebent jeigu norite ir turite tam laiko. Ir jei jau darote, tai galite taip pat ir nusivilkti marškinėlius, jei jums taip bus patogiau.
Juokus padėjus į šoną, apie išvirkščią vyriškumo pusę. Ji gali sukelti problemų, ir būti priežastimi, dėl ko mūsų vyrai mūrai ąžuolai gali būti linkę į depresiją: jausmų nedemonstravimas ir baimė pasirodyti silpnam. Ar vyrams būtina kartais verkti ir parodyti, kad jie silpni? Absoliučiai taip – tai yra būtina sąlyga jo emocinei gerovei, sveikatai. Dažnas lietuvis gėdijasi tai daryti. Tačiau vyrui pasisekus jis gauna gyvenimo moterį, prie kurios nebijo būti silpnas ir pažeidžiamas. Vyriškos ašaros, mano galva, yra labai stipru. Reiškia, vyras yra tiek stiprus ir jaučiasi toks komfortabilus savo vyriškume, kad neturi problemų verkti. Man patinka verkiantys vyrai. Perfrazavus – aš labai gerbiu verkti nebijančius vyrus.
Lietuviai nėra linkę slėpti savo seksualumo, o kartais ir mačizmo. Tai nebūtinai yra blogai. Gerai – jei per daug, tikrai gali užknisti. Peržengus ribas, mes šalia tokio vyro jaučiamės objektais. Tačiau saikingai dozuojant mums patinka – tokiu būdu mes bent suprantame, kad esame vyrui seksualiai patrauklios.
Feministiški moterų pezesiai apie tai, kaip joms sunku egzistuoti pasaulyje paraleliai vyrų, ir lieka pezesiais. Jie ateina iš didžiulio nesaugumo apie save, kaip apie moterį, taipgi į galvą prikištų radikalių feminizmo idėjų. Be tų idėjų jos jaučiasi bejėgės, neturinčios identiteto. Viskas, ką jos apie save turi, ir yra ta įsikibta feminizmo tiesa, maskuojanti jų trūkumus ir suteikianti apsimestinės drąsos. Giliai širdy radikaliojo feminizmo atstovės yra labai nelaimingos ir blogai apie save jaučiasi.
Duosiu jums praktinį radikalaus feminizmo pavyzdį. Stokholme turėjau pažįstamą – gražią, šarmingą, jauną, aukštą, tradicinės seksualinės orientacijos serbiškos kilmės švedaitę. Ji man kartą baisiai su didžiuliu palengvėjimu papasakojo, kad pagaliau išėjo sportuoti į tik moterims skirtą sporto klubą. Kai jos paklausiau, kas negerai su bendrais sporto klubais, ji atšovė, kad vyrai į ją per daug spokso, jai per daug dėmesio, ir tai ją labai išvargino. Radikalus feminizmas yra sadomazochizmo forma, kada sau uždraudi malonumą ir suvokimą, kad esi patraukli vyrams. Tokia savęs baudimo forma. Aš tai galvoju, spoksokit į sveikatą, svarbiausia, kad nesiseiliojate – ar dar blogiau – bet juk tam mes ir turime etiketą ir elgesio normas viešumoje. Nesuprantu tos švedės pasirinkimo ir nuoširdžiai mėgaujuosi dėmesiu Lietuvoje, sporto klube ar kitur.
Lietuviai vyrai yra gana emocingi. Svarbiausia, jie nebijo atvirai demonstruoti simpatijos, jausmų ar meilės. Apskritai emocijų. Švedas mieliau pats sau be anestetikų nusirėš savo kairiąją sėklidę, nei leis naujai užmegztame ryšyje moteriai suprasti, kad ji graži, geidžiama ar kad jis jai kažką jaučia. Žinoma, ne visi – turime ir naujųjų švedų kartos atstovų, kurie nesidrovi moteriai vos susipažinus įžūliai pasiūlyti pasimylėti. Tai tingūs milenialsai, desperatiškai mobiliajame minkantys pažinčių programėles, ir tai tik labiau tada, kai jiems įsikyri santykis su savo dešiniąja ranka. Šitie gali būti gražūs pažiūrėti, bet jie yra vėjo pamušalai, kurie nėra medžiaga rimtai partnerystei ar lygiaverčiam santykiui.
Lietuviai vyrai yra mamutų medžiotojai, prisiimantys atsakomybę už savo šeimą ir vaikus. Švedai yra tokie teoriniai mikčiotojai, kurie per pusę dalijasi sąskaitas kavinėse ir savo moteriai, kurios neveda, nes yra skrudžai ir taupo vestuvėms, nepasakoja apie savo algos dydį, nes bijo, kad paprašys lūpdažiui arba pasiūlys kartu išvykti atostogų. O švedės yra įpratusios viską pasidaryti vienos – pavyzdžiui, apsikasti griovius aplink namą, kaip pasakojo buvusi kolegė – ir geriau mirs, nei leisis vyro išlaikoma. Klaikus genderinis disonansas, jums sakau.
Lietuviai yra labai ambicingi ir labai darbštūs. Ne tinginiai slunkiai, kurie aplink trisdešimtuosius gyvenimo metus pagaliau išmoksta išsiskalbti savo kojines ar pasišildyti picą mikrobangų krosnelėje, kaip dauguma švedų jaunuolių. Nenustebsiu, jei švedai iki šiol nežino, kad ant dulkių siurblio yra mygtukas, kurį paspaudus laidas susivynioja pats – mama aršiai ir ištikimai juos iki trisdešimtmečio ar ilgiau nuo atsakomybių saugo. Ką jau kalbėti apie karjeras – Lietuvoje nereta sutikti dvidešimt penkerių metų vyrą, kuris užkopęs netoli savo karjeros viršūnės, nors ką tik pradėjo dirbti. Nes lietuviai moka ir gali.
Lietuviai vyrai rodo iniciatyvą. Jie nebijo patinkančios damos iškviesti į pasimatymą ar užkalbinti gatvėje. Jūs tikriausiai dabar nesuprantate, apie ką aš kalbu. Pasakysiu, kaip dalykai vyksta Skandinavijoje. Ten moteriai reikia vyrą praktiškai sugriebti už klyno – galvokite tiesiogine ir netiesiogine prasme. Tik tada jis kažko imsis. Lietuviai elementariai nebijo prieiti ir užkalbinti. Tai yra misija neįmanoma Skandinavijoje. Jie ima mekenti ir kratytis kaip prisukami žaisliniai ožiai, varomi besibaigiančios baterijos.
Lietuviai vyrai moka lepinti savo moterį ir rodyti jai dėmesį bei visaip gražiai ją vadinti. Čia net nereikia nieko aiškinti ar pridėti.
Lietuviai vyrai moka sakyti komplimentus. Svarbiausia, jie nesigėdija to daryti. Nėra kvailų komplimentų (tiksliau, reiktų labai pasistengti arba nepaisyti takto) – visi jie rodo pastangas pagirti, pastebėti ir įvertinti.
Švedai komplimentų nesako, nes nemoka, jiems gėda demonstruoti susižavėjimą ir jie bijo moterį įžeisti (nes feministės gali įsižeisti ir nuo nuoširdžiai pasakytų komplimentų).
Lietuviai vyrai moka elgtis džentelmeniškai. Elementarūs dalykai, tokie kaip durų atidarymas (švedai to nedaro, nes bijo gauti nuo feminisčių į kailį – ačiū jums, mielos, kad sugadinote mums reikalus). Mums taip pat labai labai patinka gauti gėlių.
Racionalūs ir aštraus proto. Gerai, realiai bet kas, baigęs mokslą mūsų pasenusioje per daug reikalaujančioje švietimo sistemoje užsienyje bus visa galva aukštesnis – jie ten tokie labiau dundukai. Bet aš ne tik apie tai, o apie gebėjimą analizuoti, priimti greitus sprendimus, efektyviai spręsti problemas, valdyti krizines situacijas.
Lietuviai vyrai aktyviai mokosi – ir jau beveik išmoko – nepatronizuoti, nemansplaininti, ir jau tikrai jokiomis aplinkybėmis į nepažįstamą moterį/ žmogų – nesikreipti tu neatsiklausus. Įskaitant atvejus, kai ji perpus jaunesnė.
Patronizavimas yra tokia nesmagi pasyvios agresijos forma, kada demonstruojamas vyriškas pranašumas žiniose, supratime apie dalykus. Patronizavimas mums, moterims (kaip ir mansplainingas), yra nemalonus, nes verčia mus pasijausti menkesnėmis ir kvailesnėmis. Lygiavertį pagarbų bendravimą mes vertiname palankiau.
Ryšyje su lietuviais vyrais daugiau romantikos, mažiau buities. Žinoma, buities santykiuose visiškai neišvengsi.
Skandinavai net neslepia, kad ieško sugyventinės (sambo). Mane nupurto vien jau nuo paties žodžio. Atsiprašau? O kur romantika, drugeliai ir meilė? Nėra ten. Tik buitis. Dalinsimės, brangioji, puodais, lėkštėmis ir finansais, ir dar tu trečiadieniais ir šeštadieniais skalbsi mano kojines. Kad gal dėkui už pasiūlymą, bet ne.
Moteriai Lietuvoje suteikta galimybė būti trapiai, gležnai ir pažeidžiamai, ir jos už tai neužmėtys akmenimis, kaip Skandinavijoje. Ir dėlto mes labai džiaugiamės.
Mieli Lietuvos vyrai, ačiū jums.
