Todėl, kad, anot labai didelės lietuvių, po keturiasdešimtmečio viskas užsidaro. Gyvenimas praktiškai pasibaigia.
Mūsų ilgakasės vaidilutės, velniai rautų, kenčia nuo patologinio savęs sendinimo ir per anksti nurašymo. Man taip atsibodę moterų verkšlenimai apie amžių, kad atsisėdusi surašiau dalykus, kurie atsitinka mūsų moterims sulig jų keturiasdešimtuoju gimtadieniu.
Jei moteris per keturiasdešimt apsirengia sijoną virš kelių, ji užtraukia amžiną gėdą, prakeiksmą ir nemalonę moterų giminei, ir reikės septynių kartų jos nuodėmėms atgailėti ir nunulinti, išpirkti. Suausa makštis ir nebegalima užsiimti seksu. Raukšlės gilėja nebe kasmet, o kas keliolika minučių, nepadeda nė botoksai.
Sulig keturiasdešimtuoju gimtadieniu iškart nutraukiamos bet kokios savipriežiūros procedūros: nebesidepiliuojama bikinio zona, klynai tampa tokie pat apžėlę, kokie buvo aplink aštuoniasdešimtuosius, vadinami full bush, kada moterys, išgirdusios žodį „vaškas“, galvodavo apie žvakes, o ne skausmingas braziliško bikinio procedūras.
Nustojama nešioti kelnaites su juostele, seksualius apatinukus, naktinukus ir korsetus, pereinama prie bobutiškų medvilninių kelnaičių ir liemenėlių, kurie yra pardavinėjami vasarą ant dekiuko kopose moterų pliaže (ten daug XL dydžių).
Keturiasdešimtmetei moteriai išgirdus žodį „seksas“ išpila raudonis, ima drebėti rankos, apima frustracija, smerkimas, puritonizmas.
Mintis apie seksą keičia mintys apie pagrabus, laidotuvių gėles ir miruolio rūbus, einama ruoštis ir gedėti avansu.
Nustojama sportuoti – moters tvarkaraštis susideda iš maisto gaminimo vaikams, vyrui ir šunims. Moters misija būna labiau prie puodų, o ne stengiamasi dėl savęs ir apie save.
Nustojama lakuotis nagus – negalima, sendina. Ryškūs raudoni nagai taip pat labiau pritinka tik kekšėms, lygiai kaip ir leopardiniai ar trumpi sijonai. Raudonai lūpų dažyti irgi negalima – ryškina raukšles.
Pasaulietiškų radijų stočių klausimas iškeičiamas į Marijos radiją.
Galvoti apie seksą draudžiama, kitaip rankos apžels plaukais, kaip pas vyrus.
Gerai, jau supratot, neatsispyriau pagundai gana drastiškai šaržuoti ir taip maloniai timptelti jūsų įsitempusius nervus.
Aš tai labiausiai gyvenime bijau vieną dieną prabusti ryte ir būti praradusi visą savo smalsumą ir norą sužinoti ir išmokti dalykus apie žmones ir pasaulį.
Todėl sakau, nebijokite skaičiaus pase, į juos niekas nežiūri, išskyrus pasienio darbuotojus oro uostuose ar kitokius administracinius tarnautojus. Tačiau bijokite pasenti moraliai: niekuo nesidomėti, tapti pasyviomis, nurašyti save kaip prastesnes.
Viena geresnių savybių žmoguje ir yra, mano galva, smalsumas ir noras mokytis. Labai pasisekus ir nuosekliai dirbant galima šitą savybę išlaikyti iki pat mirties.
Trumpai pristatysiu savo amžiną atilsį Močiutę. Ji buvo viena nedaugelio moteriškų autoritetų mano gyvenime. Močiutė didžiąją gyvenimo dalį dirbo vadovaujamą darbą. Apskritai dirbo, regis, iki septyniasdešimt penkerių; vairavo automobilį irgi tiek (vairuojanti moteris sovietmečiu buvo gan retas reiškinys).
Dar ji mėgdavo lankytis senjorų šokiuose ir turėti visokių senjorų kavalierių. Ji buvo nuolatiniame judesyje ir veiksme, o kai jai buvo aštuoniasdešimt, ji sėdo viena į lėktuvą ir atrūko pas mane į Stokholmą lankyti ką tik gimusio mano sūnaus. Nė žodžio nemokėdama angliškai (juolab švediškai) ji mieste susikalbėdavo jos pasaulinio karo metu įgytomis vokiečių kalbos pagrindais ir drąsiai tyrinėjo miestą viena su popieriniu žemėlapiu rankose.
Greitai įgudo susirasti, kas jai aktualu, mikliai gavo naujų simpatijų – autobuso vairuotojų. Aštuoniasdešimties ji vis dar vaikščiojo pasitempusi – su aukštakulniais, manikiūru ir raudonomis lūpomis. Aš iš jos niekada nesu girdėjusi frazių: „pavargau“, „per sunku“ ar „senstu“.
Aš daug ir aršiai plaku švedes moteris už tai, kad jos nesugeba, nenori ir nemoka prisižiūrėti savęs, kad yra pernelyg feministiškos, kategoriškos, nešvelnios, suvyriškėjusios. Tačiau iš skandinavių norėčiau lietuvaitėms įskiepyti aukštą savivertę ir gerą nuomonę apie save nepaisant amžiaus, išvaizdos, socialinio statuso, pajamų, sėkmingumo. Taip pat visišką kolosalų nusispjovimą į tai, ką apie jas mano aplinka.
Bet kas yra lietuvėms kalbant apie amžių?
Taip nesikirpk, taip nesidažyk – sendina. Ar kada nors jums šovė į galvą, kad madingi moterų žurnalai blizgančiais viršeliais efektyviai moterims bruka į galvą kompleksus ir skiepija supratimą, kad kažkas pasikeičia su amžiumi? Aš nekalbu apie estetikos ar socialines normas, kad gal nenešiokite sijonų, kurie nedengia kelnaičių. Bet šitai galioja bet kurio amžiaus moterims.
Aš jums turiu pranešti tai, ką jūs jau bent jau pasąmoningai žinojote: patriarchalinė kultūra sąmoningai skatina amžizmą, seksizmą ir diskriminaciją. Kuo moteris labiau apribosi, tuo jomis bus lengviau manipuliuoti. Amy Schumer, mano mylima amerikiečių komikė, žinoma dėl savo brutalaus kandaus, tarpais ciniško, itin feministiško humoro labai gerai pašiepia visuomenės išsidalinimą į dvi dalis, dažną moterų problemų nustūmimą į antrą planą, pirmiausia sprendžiant vyrų problemas. Pavyzdžiui, milijonai moterų kenčia nuo skausmingos endometriozės, nors efektyvaus gydymo nuo šios paplitusios ligos realiai dar neišrasta. Kodėl? Todėl, kad mokslininkams nurodyta prioretizuoti tai, kas aktualu vyrams. Vyrai, pavyzdžiui, yra gavę kramtomą Viagrą, tam atvejui, jei jiems būtų per sunku nuryti tabletę.
Visuomenė teigia: „Mieli vyrai, mes turime jūsų užnugarį.“ Tuo metu moterims jie sako: „screw you“ (gražaus vertimo į lietuvių kalbą nėra, yra tik blogesnė angliška versija su žodžiu iš f raidės).
„Sendina“, sako. Žiūrėkit, jei jūsų akys žiba ir jūs turite uraganinę energiją, tai kas jus sendina, sakykit? Pavyzdžiui, švedės, katastrofiškai nemoka rengtis (na gerai, ne visos). Bet jos neatrodo senos. Visų pirma dėl to, kad taip nesijaučia. Ir todėl, kad taip nesielgia. Jos kategoriškai nesutinka su amžizmo teorija ir neskleidžia senatvinio vaibo. Nes senatvė – kaip ir seksas – visų pirma yra galvoje.
Ne jūs kaltos dėl šitų kompleksų, o amžizmo genama visuomenė, kuri stipriai pasistengė aršiai ir atkakliai diegdama šitas pasenusias normas. Man labai gaila tai konstatuoti ir aš tikrai jaučiu labai didelę pagarbą vyrams, tačiau patriarchalinės santvarkos darbas yra menkinti moteris ir mažinti jų savivertę, kad tos mažiau trukdytų.
Man keturiasdešimt vieneri, ir aš jaučiuosi tokia pati pasiutus, kokia buvau dvidešimties. Tiesą sakant, aš dabar dar geriau jaučiuosi, nes įgijau proto, gyvenimo patirties ir pasitikėjimo savimi, taip pat suvokimo, ko noriu ir siekiu.
Jeigu jums dabar dar čia per mažai paspardžiau užpakalius, eikit įsijunkit ir pasižiūrėkit į Jane Fonda, Jamie Lee Curtis, Meryl Streep, Jennifer Aniston, Emma Thompson, Helena Bonham Carter, Julia Louis-Dreifus, Robin Wright ar kitas savo mėgiamas dievaites. Ir ten niekas nėra apie išvaizdą, o apie vidų.
