Aš nekalbu apie mūsų sovietinius pastatus – baisų Vilniaus stalininį oro uostą ar aptriušusius miegamuosius rajonus. Ar jūs matėte, kokie baisūs yra Fabai ar Šeškinė? Jie yra egzotiški kaip Bruklino ar Kvinso užkaboriai Niujorke, kuriuose po aštuntos valandos vakaro baisu nosį įkišti, todėl ten eini nebent dienos metu, varomas egzotikos ar ištroškęs stiprių įspūdžių pasižiūrėti, kaip gyvena tie KITI.
Kas sostinėje tenkinasi tokia net ne vidutinės, o žemesnio lygmens egzistencija? Ten laikas, regis, sustojęs: prigesintos – nes išdaužytos – šviesos, grafičiai ant sienų, šaligatviai nusėti nuorūkomis ir saulėgrąžų lukštais; kiemuose ant šaligatvių priparkuoti BMW su salone prikabintais toksiniais sveikam žmogui dusulį sukeliančiais „Wunderbaum“ kvapais. Rajone stūkso pseudogrožio salonėliai, kur jums išdegindami plaukus prisuks cheminį už dvacoką visur, kur reikia, nuo plaukų iki blakstienų. „Antakių dažymas“ – klykauja devinto dešimtmečio stilistikos užrašai užkaboriuose, įsikūrę baisių aptrupėjusių dvylikaaukščių pastatų prirūkytuose, pelėsio sugriaužtose rūsiuose, kuriuose lankosi oksanos, liudmilos ir jolantos pigiau pasigražinti.
Jų vietinėse maximose rytais šlaistosi vietinių alkaškų būrys, rinkdami centus pirmai dienos dozei. Po kiemus važinėja antsvorio turintys, nuolatos sūreliais, ledais ar ką gerosios močiutės bus lepindamos prikepusios, užkandžiaujantys vaikai ant modernesnio školniko atitikmens ir būtinai be šalmo (saugumas yra turtingųjų išsidirbinėjimas, galvoja jie); šalia cigaretę čiulpia ir vakarykštę „KK2 penktadienis“ seriją aptarinėja jų trisdešimtmetės motinos su suktukais plaukuose, apsitempusios prastos medžiagos sintetinėmis suknelėmis iš Kalvarijų turgaus, kur joms reikėjo matuotis įsispraudus tarp kioskių ir joms agresyviai pardavinėjanti pardavėja pritaikė nuolaidėlę.
Ne, aš ne apie tai, nors šita Vilniaus dalis yra egzotiška ar gal kam ir gėdinga, kaip kad kiekviename didmiestyje ar metropolitene būna tokių vietų. Stokholme, pavyzdžiui, tai yra rajonai Rinkeby ir Tensta, bet dabar ir taip į Stokholmą greičiausiai niekas nesiverš, dėl stipriai išaugusios terorizmo grėsmės.
Kada sakau „postsovietinis“, aš turiu omeny žmonių – Lietuvos gyventojų – mentalitetą.
Motinos, kurios, pasigimdžiusios vaikus jaučia prigimtinę teisę ant tų vaikų rėkti, juos purtyti, daužyti ar žeminti, nes juk reikia lenkti medį, kol jaunas, ir „visi mes taip užaugom“, „reikia vaikui beržinės košės“. Šlovė įstatymui, draudžiančiam vaikus mušti ir prieš juos naudoti bet kokios rūšies smurtą – jis į Lietuvą, deja, atėjo keliais dešimtmečiais vėluodamas. Žinoma, geriau vėliau, negu niekada.
Vaikas nėra tėvų nuosavybė (teisiškai taip), kurį purtai ir į jį projektuoji neišsipildžiusius savo gyvenimo lūkesčius – jei pasigimdei, būk malonus, augink, rūpinkis, mokyk, šviesk, patark ir remk. Išplitęs paauglių nėštumas vis dar rodo labai didelę spragą lytiniame švietime ir labai prastą vietą Europos kontekste. Palaukit, kokiame lytiniame švietime? Jis Lietuvoje neegzistuoja apskritai. Vienas kitam paauglių iš lūpų į lūpas perduodamos absurdiškos žinios apie apsaugą nuo nėštumo („ištrauk prieš pabaigdamas“). Po to tokios mergaitės verkia kruvinom ašarom ginekologų priimamuosiuose, kur joms motinos liepia darytis abortą, sukeliantį traumą visam gyvenimui.
Mano asmeninė padėka ir pagarba tokioms moterims kaip Vilmantė Markevičienė, kuri investuoja ir orientuojasi į paaugles mergaites ir jas šviečia brendimo, higienos, saugaus sekso klausimais „Instagram“ paskyroje „Prisijaukink menstruacijas“. Vilmantė yra lyg naujųjų laikų „Raudonojo puslapio“ Vaiva Eringytė, kurios patarimus paaugliams devyniasdešimtaisiais viename kultiniame jaunimo žurnalų iki skutelių mokyklose suskaitydavo ištisos klasės, įskaitant ir mokytojus, kurie, net neabejoju, pasisemdavo iš ten žinių ir sau.
Kalbant ne tik apie saugų seksą, Lietuvoje egzistuoja begalės nemokamų profilaktinių sveikatos tikrinimo programų – kiek iš jūsų eina jomis pasinaudoti? Gimdos kaklelio, krūtų vėžio, prostatos vėžio, storosios žarnos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų prevencija (kuri vis dar sukelia didžiausią mirštamumą) – kodėl tiek mažai tepasinaudoja? Ar gėda, nesmagu, nepatogu, negražu? Kodėl? O mirti nuo lengvai identifikuojamų ir diagnozuojamų pirmose stadijose ligų ne gėda? Norite būti mažiau postsovietiniai arba gal net ir visai modernūs? Užsirašykite profilaktiškai pasitikrinti jau šiandien. Dabar.
Tiesą sakant, jeigu ne švedai, mane, jauną moterį, automatizuotu būdu įtraukę į gimdos kaklelio prevencijos programą ir aptikę priešvėžinius pakitimus ir laiku išoperavę, jūs mano tekstų dabar galimai neskaitytumėt. Dabar, beje, Lietuvoje yra galimybė skiepyti jaunas mergaites ir net berniukus, kurie yra viruso nešiotojai, nuo žmogaus papilomos viruso, kuris yra pagrindinis gimdos kaklelio pakitimų sukėlėjas.
Tačiau ginekologai Lietuvoje vis dar tabu ir gėda, o jų laukiamuosiuose moterys sėdi nuščiuvusios ir nuleidusios galvas, kaltos ir sugėdintos savo kūno, seksualumo ar gyvenimo būdo, nes taip gydytojai patronizuojančiai ir demonstruodami savo galią elgdavosi su moterimis sovietmečiu – „skėskis sakau, nesigėdink, o kaip prieš vyrą skėteisi?“ Tokios frazės vis dar paplitusios ir pasakojamos tarp moterų kaip siaubo filmai. Laimei, ne visi gydytojai yra psichopatai ir sadistai – turime ir nuostabiai jautrių, šiltų, modernių – ne sovietinių – medikų bendruomenę.
Toliau. Patologinė psichologų, psichiatrų, terapijos baimė – štampas iš sovietmečio, kada psichiatrai būdavo prilygindami durnių gydytojams ir raminančių ar psichotropinių vaistų arklinių dozių administratoriams, kurie žmones ne gydydavo, o slopindavo, tokiu būdu nepatogiuosius šalindami iš visuomenės.
„Aš netraumuotas!“ – ne kartą ir ne du girdėjau Lietuvoje. Galiu jus nuraminti, kad visi gimę ir augę sovietmečiu paprastai yra traumuoti ir dar papildomai suluošinti dėl neadekvačių augimo sąlygų, problemiškų tarpasmeninių santykių, sukeltų nulinio emocinio intelekto raštingumo, ryšio su tėvais nebuvimo, itin tais laikais paplitusio alkoholizmo (kas irgi buvo tabu ir gėda, ir maskuojama bei slepiama ir, gink dieve, nesikreipiama į specialistus) ir t.t. Paprastai tas, kas garsiausiai rėkia, kad yra netraumuotas, yra traumuotas labiausiai. Tiesą sakant, lietuviams nepakenktų apsilankyti terapijoje.
Stebėtinai didelė lietuvių vyrų dalis gėdijasi rodyti jausmus, verkti ir geriau jau mirs nei nueis profilaktiškai išsitirti pas kardiologą, o užakus kraujagyslėms, deja, problema tampa ne tik širdies funkcija, bet ir lovos reikalai. Vyrai mieliau lieka užsislėpusiais impotentais, negu pripažįsta, kad turi problemų su erekcija ir pas urologą nesilanko. Tuo metu jo moteris grąžo rankas ir arba susiranda meilužį, kuris patenkina jos poreikius, arba tampa amžinai pikta isterike, besimosikuojančia kočėlu – atsitinka reiškinys, susiformuojantis dėl sekso trūkumo.
Apie amžiną lietuvių susiraukimą ir patologinę baimę šypsotis – yra dar jo, bet tai, ačiū ponui dievui ir naujajai užsienius išmaišiusiai kartai, sparčiai nyksta ir išlieka tik tarp vyresnės kartos – anądien mane Klaipėdoje prie Smiltynės kelto aptarnavo baisiai susiraukusi bambanti moteris, ji mane praktiškai aprėkė, kai paklausiau, ar nebūtų galima grąžą gauti popieriniais banknotais, o ne monetomis. Išmokti šypsotis niekada nevėlu – fake it till you make it (šiurkštus vertimas: „vaidink iki tol, kol tai taps tikrove“). Tai iš tikrųjų veikia.
Apie požiūrį į moteris lietuviškoje visuomenėje jau esu rašiusi: seksizmas, patronizavimas, patologinis tujinimasis neatsiklausus („taigi jaunesnė“) ir traktavimas jos, kaip lėkščių nešiotojos, kavos gamintojos, ego pagalvėlėmis apkaišytojos, vaikučių pabiručių augintojos, valytojos, auklės ir namų prižiūrėtojos, o miegamajam svarbu, kad duotų, kada reikia ir gerai čiulptų, bet prieš tai dar įžūliai pasiteiraus – „o tu nuryji ar išspjauni“? Apie tokią savo patirtį man yra pasakojusi studentė, besimokanti vienoje populiarioje Vilniaus aukštojoje mokykloje, kurios vienas psichologijos dėstytojas tarp kitų savo pomėgių turi ir hobį abėcėline tvarka tratinti savo studentes, prieš tai uždavus šį įžūlų klausimą.
Taigi, jeigu manęs klausiat, ką daryti – elkitės priešingai ir nebūsit postsovietiniai.
