Žodžio senmergė brutalusis vertimas: damaged goods. Nuo kada oficialiai tampama senmerge? Senais laikais – nuo 25+, šiais – kartelė gerokai nuleista, todėl nuo maždaug 30+. Manau, kad jų esama dviejų amžiaus kategorijų: naujosios kartos (šiandieninė 30+, 35+, 40+, befigūruojanti su pavardžių galūne -ytė, -utė, -iūtė) ir senosios kartos (šiandieninė 50+, 60+). Šiandien kiek paliesiu naujosios kartos senmerges.
Iš esmės žodis senmergė (old maid, spinster) turi stiprią neigiamą konotaciją, simbolizuoja įnoringumą, ir tai, kad tos moterys nėra norimos, trokštamos kandidatės žmonos rolei. Senmergės statusas rodo nesėkmę ir tai, kad gyvenime yra nemenkai susimauta ir praleista.
Kuo senmergė vyresnė, tuo pagarba jai visuomenėje žemesnė. Iki tam tikro amžiaus aplinkiniai ir artimieji lyg dar tikisi, kad ištekės. Žmonės aplink ją vaikšto su ant kaktos užrašytu klausimu, „tai kas su tavim netvarkoj?“ Visos aplink teka ir gimdo, o kas su Maryte netvarkoj, kad vis viena ir viena?
Greičiausiai netvarkoj yra tai, kad Marytė vaikšto su drabužiais ir šukuosena, kurie galimai buvo populiarūs kokiais septyniasdešimtaisiais. O ką daryti toms, kurios skleidžia sexy vaibą, bet vis dar vaikšto vienišos?
Žinokit, nežinau. Gal nuleisti lūkesčių vyrui kartelę? O gal charakteris jų labai nekoks? Egocentriškos galbūt labai. Esu linkusi manyti, kad tarp jų gausu moterų su nerealiais lūkesčiais vyrams, ir jos sunkiai geba atskirti prisiskaitytas pasakas apie princus ant balto žirgo nuo šiuolaikinės realybės.
Stereotipinis vaizdas apie senmergę yra toks, kad dėl savo išvaizdos arba charakterio trūkumų moteris nugyveno nemažą gyvenimo dalį ir nesulaukė pasiūlymo tekėti, gyventi poroje arba susilaukti vaikų.
Aš norėčiau tokį vertinimą kiek apsukti – ne tai, kad nesulaukė, o savo laiku nenuėjo ir nepasiėmė. Laikai gerokai pasikeitę, ant sofos atsisėdusias princo belaukiančias melancholiškas svajingas pasyvias siuvinėjančias moteris pakeitė karjeristės ir tikslų siekėjos, pilnai kontroliuojančios savo gyvenimą, ir jos gyvena būdu, kuris leidžia joms nueiti ir pasiimti dalykus, jeigu jos tik tų dalykų nori ir žino, kaip juos pasiimti. Feminizmas, suprantate. Verkiančių ant sofos niekas nelaukia ir niekam jos net neįdomios. Eikite ir gaukite dalykus pačios. O jei nenorite, nemokate, negalite ar bijote, nesiskųskite, kad tų dalykų laiku nepasiėmėte ir neskleiskite aplink save to priekaištaujančio nebylaus vaibo, kad, matai, visi aplink kalti, bet ne jūs pati.
Pagvildenkim stereotipinį senmergės vaizdą.
Man galvoje nejučia iškyla visi stipriai stereotipizuoti populiariosios kultūros senmergės atspindžiai: infantiliškoji, bet dėl to ne mažiau populiari, Bridget Jones arba personažė Charlotte iš „Seksas ir miestas“ populiariosios 2000 beletristikos su nuline menine verte ir daug mados – ji tiek bijojo likti senmerge, kad eidavo ir susitikinėdavo su bet kokiais idiotais, kad tik turėtų didesnį šansą ištekėti ir susilaukti vaikų.
Trumpai tariant, turim nelabai kokį vaizdą ir statusą. Senmergės statusas Lietuvoje, manau, taip užknisa, kad, man regis, yra geriau būti išsiskyrusiai su vaiku, arba niekada netekėjusiai, su vaiku vienišai motinai, negu senmergei.
Yra gi senmergių ir kitokių – puikiai, seksualiai, patraukliai atrodančių ir daug pasiekusių moterų. Kadangi su Lietuva išlaikau aktyvų asmeninį ryšį, paskutiniais metais stebiu šią (epidemiją?) naują madą, kada aukštas pareigas užimančios, gražios, protingos, charizmatiškos moterys virš trisdešimties vis dar pasirašinėja mergautinėmis pavardėmis. Taip, žinoma, aš suprantu, kad mergautinė pavardė ne visada reiškia, kad moteris nesusižadėjusi, neturi nuolatinio draugo, ar juolab vaikų.
Norėčiau tačiau kiek paliesti mergautinių pavardžių temą Lietuvoje.
Aš norėčiau šiek tiek trinktelėti (ne, ne per galvą) per stalą su tokiu teismuose naudojamu plaktuku ir pareikalauti naikinti socialinį statusą atskleidžiančias pavardes Lietuvoje. Mada gimusias mergaites registruoti mergautinėmis pavardėmis yra absoliučiai ir visiškai atgyvenusi, seksistinė ir antifeministinė. Toks pavardžių suteikimas užklijuoja etiketę ant mergaitės ir ją paženklina nemenkam gyvenimo tarpui, o kartais ir likusiam gyvenimui, atskleidžiant, apnuoginant, nuimant šydą nuo moters socialinės pozicijos ir rėkiant pasauliui – žiūrėkit, šita neištekėjus, šitoji yra pažymėtoji kaip -ytė, -utė, -iūtė. Pakartosiu: tai yra moterų diskriminacija visame gražume itin patriarchalinėje Lietuvos visuomenėje. Šitą dalyką reikia nedelsiant rauti su šaknimis.
Be postsovietinių šalių ir tos pačios kraupios putiniškos Rusijos niekur pasauly moterys nėra žymimos pagal savo socialinį statusą ir toks elgesys yra netiesioginis moterų kontrolės aparatas.
Anglakalbėse išsivysčiusiose šalyse yra naudojamos ne tik kad lyčiai ar socialiniam statusui neutralios pavardės, o yra net atskiras kreipinio titulas moterims, kurios nenori atskleisti, ar jos yra ištekėjusios, ar ne, nes o kodėl turėtų.
Senmergės ir lovos reikalai.
Klausimas, neduodantis ramybės tiek moterims, tiek vyrams – ar senmergės gauna sekso? Manau, kad galime būti ramūs, šiais laikais tai tikrai nėra problema, nebent moteris gyvena bunkeryje. Kitaip sakant: tikimės, kad taip, kitu atveju joms reikia rimtos ir efektyvios terapijos, skubiai.
O kaip dėl senbernių?
O kaip gi vyrai? Kaip gi tie vieniši vilkai, katinai, kurie vaikščiojo vieni, tie cigarus traukiantys seksualūs man bun‘istai, kad juos kur velniai trauktų? Kokie reikalai su vadinamais viengungiais, (pa)sąmoningai vis atidėliojančiais vedybas? Jie it kokie kipšai su žiežirbom akyse, pulsuojantys savo patinišką testosterono kupiną vaibą į aplinką, bandantys įtikinti aplinką ir save, kad jie, matote, senberniai, viengungiai. Nepykit, man atrodo visiškas akių dūmimas ir manipuliacija įvaizdžiu – vyriškiui tiesiog taip patogiau gyventi, nes jis nemėgsta, nenori arba nemato reikalo įsipareigoti, jam taip patogiau, o ir kam tai reikalinga? Moterį nakčiai ar mėnesiui jis be problemų susimedžioti gali, didelio čia daikto.
Vėlgi – tegu gyvena jie, kaip nori, bet tai, kas man stipriai rėžia akį ir ausį, yra aiškiau negu aiškiai atvirai išreikšti dvigubi standartai: vienokie galioja vyrams, kitokie – moterims. Yra gana atvirai kategorizuojama, kad jeigu netekėjusi moteris yra šiaip tokia lūzerė, tai vyrui juk normalu yra ilgai rinktis, teikti pirmenybę vienišam gyvenimo būdui arba ilgai senberniauti. Taigi vyras. O be to, taigi kaip sexy. Manau, kad šitie paniekos verti dvigubi standartai labai stipriai koreliuoja su vyrų versus moterų seksualinio gyvenimo percepcija visuomenėje. Visuomenė vyrą, galimai turintį daug seksualinių partnerių, visiškai ir be diskusijų pateisina ir dar per petį girdama paplekšnoja ir paskatina (gerai padirbėjai, sūnau, mat koks apsukrus): taigi juk vyras, jam to reikia fiziškai, jo elgesį reguliuoja testosteronas ir kiti vyriški hormonai, ir jis, tiesiog yra taip užprogramuotas, mat turi apvaisinti kuo daugiau patelių. Aha, bla bla bla. Kai tuo tarpu moteris, neduokdie, kiek atviriau nei įprasta neslėpdama savo aktyvaus seksualinio gyvenimo ir partnerių laikoma kale arba prostitute. Parsidavėlė. Moteriai juk nereikia taip ilgai rinktis vyro, kaip vyrui – moters. Moteriai taigi nereikia sekso. Moteriai turėti pakankamai – daug – seksualinių santykių yra gėda, tabu, negalima. Ji, matote, turi nusižeminusi sėdėti kampe ir besiuvinėdama savo vualį vestuvėms laukti, kol pas ją atjos princas ant balto žirgo ir jai priklaupęs ant vieno kelio pasipirš.
Aš sakau velniop tokius dvigubus standartus, jūs galite juos paleisti pavėjui kartu su persenusiu patriarchaliniu požiūriu į visuomenėje vyraujančią santvarką ir stereotipus, ir tegu kiekviena moteris jaučia vidinę laisvę ir drąsą spręsti taip, kaip jai geriau, o ne cekavai Zosei iš penkto aukšto.
Pagalvojus jau vien apie TV programas ir literatūrą, linkusią šlovinti žymius arba nelabai senbernius – eligible bachelors jie yra vadinami. „The Bachelor“ amerikiečių realybės šou skaičiuoja jau 25 sezonus ir ten dėl kokio nors gražuolio mėlynakio varžosi kelios dešimtys varžovių, kurias jis visais metodais testuojasi ir sau prisimatuoja, paraleliai mažinant dalyvių skaičių iki tos vienintelės. Kaip nevartotojiška, miela ir žavu. Pagrindinis veikėjas būna skrupulingai perėjęs visus televizijos žmonių kastingus ir dažniausiai atitinka tobulo vyro grožio kanonus, ir šiaip būna toks labai šarmingas, patyręs ir mat kiek visko matęs misteris tobulasis.
Darkart susiduriam su dvigubu standartu. Išvedus paralelę: čia ta serija, suprask, kur randai (patirtis) vyrą puošia, o moteris turi lankytis trisdešimtyje brangių lazerio seansų, kad tuos randus išnaikintų, nes negražu bus vyrams žiūrėt, na kur matyta.
