Žiūrint filosofiškai, kūdikio muštravimas minučių tikslumu lyg ir gali pasirodyti pažangus. Anksčiau gyvenę urvuose, miškuose, jurtose, žmonės glaudėsi vieni prie kitų, mylėjosi vaikų akivaizdoje ir bent iki metų nepaleisdavo savo kūdikių iš rankų. Jie buvo labiau susiję su kolektyvine sąmone ir kolektyviniu auklėjimu ir už „aš“ svaresnis buvo „mes“.
Todėl, atrodo, šiuolaikinį kūdikį, kuriam ateityje lemta spaudinėti kompiuterio klavišus ir šaipytis iš dievų, verta nuo mažumės įsprausti į laiko ir vienatvės rėmus – kad gulėdamas vienas tamsoje ir nejusdamas kito šilto mylinčio kūno prie savo odos geriau įsijaustų į nepakartojamą, vienišą, nepriklausomą savo „aš“. Ironizuoju. Evoliucija yra daug lėtesnis procesas, nei mums norisi tikėti.
Ir nors mažamečių vaikų neturintiems žmonėms šie tėvystės teorijų pavadinimai gali pasirodyti tartum beprasmiai kvanktelėjusių mamų karo frontai, pačioms mamoms dažnai tai yra tartum priklausymas tam tikrai politinei partijai. Kai oponentus gerbi, bet paslapčia laikai juos šiek tiek kvailesniais už save.
Aš, kliaudamasi tūkstantmete žmonijos miegojimo prie laužo susiglaudus patirtimi, nusprendžiau stoti prieraišios tėvystės pusėn. Ir minėtoji „The Continuum Concept“ tapo mano atspirties tašku, padėjusiu ne tik geriau suprasti teorinius principus, bet ir psichoterapiškai pasikapstyti po savo pačios vaikystę.
Dažnai norėdama ilgiau pavakaroti su draugais, su dukra keliaudama automobiliu ar migdydama Zyliukę kur nors pliaže palmės pavėsyje, ramindavau save, kad svarbiausia – mamos ir kūdikio fizinis artumas, o visa kita juk... ir čia prisimindavau pakelėse matytas basas Indijos klajoklių genčių motinas, išsidabinusias skimbčiojančiomis apyrankėmis ir auskarais, žvanginančias kojų grandinėlėmis, nuolat kvėpuojančias kelio dulkėmis ir visur vaikjuostėje besinešiojančias kūdikėlius.
Nesvarbu kur – svarbu, kad kartu. „Jei laimingai gyvena jų vaikai, laiminga augs ir mano Zyliukė“, – ramindavausi pirkdama skrydžių bilietus ir versdama vis kitos knygos apie tėvystę puslapius.
