Dabar negaliu pasakyti, kuo „Haris Poteris“ prasikalto to meto šviesuomenei. Literatūros mokytojos į šias knygas žiūrėjo pasišaipančiai, nors iš dabartinės perspektyvos žiūrint vienintelis šios kultinės serijos minusas buvo tas, kad tuo metu buvo tiesiog per šviežia tapti klasika ir istorija. Praėjus 24 metams nuo pasaulinės pirmosios knygos premjeros, jau, ko gero, galime sakyti, kad knygų serija tapo klasika. „Haris Poteris“ yra klasika, užauginusi ištisą kartą. Nors turiu įtarimą, kad su ja neužaugusi karta šiuo klausimu vis dar ironizuotų. Pabandykite patys nors arti kažką tokio parašyti, gudručiai.
J. K. Rowling, pasivadinusios Robert Galbraith slapyvardžiu, knygą „Neramus kraujas“, gavau dovanų iš leidyklos. Ši maloniai pasiūlė išsirinkti iš jų naujienų ir aš, žinoma, negalėjau nesusidomėti tuo, ką ši rašytoja rašo už „Hario Poterio“ puslapių. Tai – tyrėjo Kormorano Straiko serijos knyga, pasirodo, jų esama ir daugiau ir kiekvienoje knygų tyrėjas aiškinasi vis kitą bylą, Goodreads skaitytojų platformoje įvertinta 4,3 žvaigždutėmis. Vienintelis mane gąsdinęs dalykas buvo kūrinio apimtis: arti 900 puslapių, pakankamai smulkiu šriftu. Skaitant po knygą per savaitę esama pagundos rinktis mažesnės apimties skaitinius, juolab, kad turiu įsitikinimą, jog gebėjimas sutalpinti kūrinį – ar knygą, ar spektaklį, ar ką kitą – į negąsdinančią, patogią apimtį, yra talento dalis. Jei turi neribotą laiką perduoti žinutę, tai net ir kiaurasamčiu būdamas, vis bandydamas, greičiausiai kažkada būsi suprastas. O štai ribojantis laikas įpareigoja mokėti aiškiai kalbėti, laiku sudominti, laiku suklaidinti ir laiku išaiškinti.
Galvojau, kodėl J. K. Rowling prisireikė slapyvardžio, jei jis visai nėra slaptas. Knygos nugarėlėje puikuojasi paaiškinimas, kas po juo slepiasi. Bet, pasirodo, rašytoja buvo išduota ir atskleista prieš savo norą. Viena boba sakė, tada kita boba sakė, o trečia boba pasakė žurnalistams. Va, kaip buvo.
Turiu pripažinti, kad rašytoja yra švelniai tariant talentinga. Per tiek puslapių nepajutau nuobodulio, į knygą buvo sudėta tiek informacijos, tiek ženklų. Joje aiškinamasi prieš keturiasdešimt metų dingusios moters paslaptis. Nužudė? Pabėgo? Nusižudė? Nors kalėjime kali su jos dingimu siejamas žudikas, o daug vertingų ir kažką pasakyti galinčių liudininkų jau mirę, dukra, kuri negali susitaikyti su mintimi, jog motina ją galėjo palikti savo noru, pasisamdo seklius.
Nuostabu, kaip detektyvinė linija buvo apipinta astrologijos, satanistinių apraiškų, begalės detalių, reikalavusių tiesiog skausmingo kruopštumo. O taip pat ir herojų charakteriai jutosi ne šiaip aprašyti, o iš tiesų sukurti, lyg būtų gyvenę iki istorijos ir po jos.
Man pasirodė, kad knyga patiks tai „Hario Poterio“ užaugintai kartai. Ne todėl, kad šios knygos panašios. Nepanašios. Bet autorė turi gebėjimą įtraukti į kitą realybę. O šioji knyga buvo kita realybė. Mačiau, jog esama pagal Kormorano Straiko seriją sukurto serialo: norėsiu jį pamatyti.
Negaliu duoti mažiau 5 žvaigždučių. Jei beveik 900 puslapių detektyve iki kone pabaigos nežinai, kas įvykdė nusikaltimą, ar gali duoti mažiau?
