Taigi, čia kalbu apie tai, kad retai kada knygų herojai būna pensinio amžiaus, septyniasdešimties, aštuoniasdešimties ar juo labiau – devyniasdešimties, bet pastarojo gal todėl, kad ne kiekvienas žmogus tiek ir nugyvena. Į galvą greitai šauna nuostabi knyga – „Olivija Kiteridž“, abi jos dalys, kur pagrindinė veikėja iš tiesų sena ir su visa senatvine palyda: ir baimėmis priklausyti nuo kito, ir seno vyro mirtimi, ir mažėjančiu mobilumu, ir į nugarą kvėpuojančia gyvenimo pabaiga. O daugiau į galvą niekas taip greitai nešauna, jei nekalbėsime apie pagalbinius herojus.
Britų autoriaus Richard Osman knygą „Žmogus, miręs du kartus“, man padovanojo leidykla, tačiau išsirinkau ją pati. Galima sakyti, kad toji leidykla specializuojasi detektyvuose bei trileriuose, ar bent man taip pasirodė, ir, beje, bendruose pasaulio reitinguose labai gerai vertinamuose. Taip šį detektyvą ir išsirinkau: tai buvo vienas iš puikiai Goodreads platformoje įvertintų leidinių, surinkęs 4,4 žvaigždutės. Tai retai sutinkamas geras įvertinimas, matau jį tikrai nedažnai, siužetas pasirodė įtraukiantis, nors nepasakysiu, kad ypatingas: panašus, kaip ir daugumos detektyvų – bet detektyvai paprastai traukia būtent paslapties užmazgymo gerumu, o ne išskirtine istorija.
O iš tiesų ypatinga man pasirodė tai, kad veikėjai – tai pensininkai, kurių daugumos protai dar guviai prisirišę prie savo buvusių darbų ir įgūdžių. Be to, turintys ryšių dabartinėje slaptojoje žvalgybos tarnyboje, policijoje bei nusikaltėlių pasaulyje dėl savo darbinės praeities ar draugysčių. Šalia visų nuotykių eina gyvenimas: kažkieno vyrui agresyvėja demencija, kažkas suvokia pilnai nebeatsigausiantis nuo užpuolimo, nes tokio amžiaus pilnai atsistatyti – sudėtinga, kažkas skaičiuoja, ar dar gali įsigyti šunį, nes vargiai jį pergyvens.
Na, o veiksmo centre – buvusios slaptosios žvalgybos tarnautojos ir buvusio jos vyro drama. Šis iš nusikaltėlio pasisavina keletą deimantų, o vėliau randamas nušautas. Bet ar ten tikrai jis, o gal šis tik imitavo savo mirtį, o jei jis – kas iš viso gausaus rato norėjusių tai padaryti iš tiesų tai padarė? Sakyčiau, klasikinė detektyvinė istorija.
Ko gero pamenate mano nemeilę populiariajai šių dienų britų literatūrai ir jos banalumui, taigi, čia to lėkšto maivymosi ir šaunumo imitavimo buvo neįprastai nedaug, nors to užuominas užčiuopiau. Pavyzdžiui, mane absoliučiai nuvylė pabaiga. Ne nusikaltimo išnarpliojimas, nes pati detektyvinė linija buvo sukurpta tikrai tvirtai ir nors kažkur skaitydama užsikabinau teisingai, tikrai iki paties galo nežinojau, kaip istorija išsipainios. Nuvylė ta pati pati pabaiga, trumpas herojų apibėgimas, skambantis kaip atsipūtimas po visų tų žmogžudysčių ir vagysčių vargų. Be to, būta ir kitų momentų knygoje – tokių tikrai seilinų meilių, kurios neatlaiko rimto nusikaltimo svorio.
Visumoje skaitymo patirtį vertinu gerai. Tai buvo lengvas, smagus galvos prapūtimas. Tokios knygos puikiai randa savo vietą atostogose, savaitgalio persirestartavime, jos suskaitomos greitai, lengvai, atneša džiaugsmo. Jos netampa gyvenimo knygomis, bet tampa puikia pramoga ir atsipalaidavimo būdu. 4 žvaigždutės iš 5.
