Tada man labiausiai norėjosi stiklinės šilto pieno ir kokios nors senovinės bulkos, vaikystės šakočio, medumi varvančio močiutės kepto skruzdėlyno, seno gero tinginio ir visko, kas primena vaikystę. Tai kaip gi tokiame kontekste be grybukų?
Norėjau, kad pagerbtume nepelnytai užmirštą lietuvišką saldumyną. Kad pasididžiuotume.
Rinkimams susilaukus sėkmės, laimėtojams besidžiaugiant išaugusiu dėmesiu jų kepiniams, o valgytojams prisiminus sena, bet gera, nusprendžiau čia nesustoti. Esu iš šakočių krašto, Kelmės, todėl nusprendžiau išrinkti geriausius Lietuvos šakočius.
Pirmajame etape bus po vieną išbandyta tiek šakočių, kiek pajėgsiu. Pagal skaitytojų rekomendacijas, savarankiškai aptiktus kepinius ar net pačių kepėjų pasiūlytus. Siūlančius išbandyti jų kepinius visada įspėju: pasverkite, kad sakysiu, ką galvoju. Kai įdėta rankų darbo, širdies, komentarai žeidžia ir skauda stipriau. O aš – reikli, užaugusi šakočių kepėjų gatvėje, uodusi ir burnoje ištirpdžiusi ne vieną dar šiltą šakočio gabaliuką.
Ypatingą dėmesį kreipsiu sudėtims. Apėjusi prekybos centrus matau, kad ji gąsdinanti, dauguma šakočių sudėtyje turi palmių riebalų, dažnai nėra jokio sviesto, tik puošiasi visokiomis pridėtinėmis grožybėmis. Kuo švaresnė sudėtis, tuo geriau vertinsiu šakotį.
Skonis, sudėtis, tekstūra, kvapas – tai dalykai, kuriuos pastebėsiu ir šakotį įvertinsiu nuo 1 iki 10 balų. Antrajame etape išrinksiu geriausiuosius iš tų, kurie sulaukė aukščiausio įvertinimo.
Jei tik bus įmanoma, man įdomu ir kraštas, iš kurio šis šakotis atkeliauja. Nepaisant to, kad šakočio kilmė nėra grynai lietuviška, šis saldumynas per daugelį metų neabejotinai tapo mūsų dalele ir lietuvišku jau tikrai gali vadintis. Taigi, noriu pasididžiuoti lietuviškomis tradicijomis ir kokybe.
Pirmojoje „Šakočių kovų“ dalyje ragauju garsųjį šakotį, pirktą mano gimtojo miesto „KOOP, Kelmės prekyboje“. Kaip jis bus įvertintas? Ir ką ragausiu toliau?
