Apibrėžkime, kas yra patyčios. Lietuviškoje Vikipedijoje pateiktas apibrėžimas yra toks:
Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo. Kitais žodžiais sakant – priekabiavimas, priekabės, užgauliojimas, ujimas, kabinėjimasis, pažeminimas, erzinimas. Patyčios įprastu atveju apima tyčinius veiksmus. Toks elgesys turi tendenciją kartotis, patyčių situacijoje beveik visuomet yra psichologinė arba fizinė persvara, arba abi.
Mano nuomone, patyčios yra kaip lakmuso popierėlis, atspindintis bendrą visuomenės psichinę sveikatą ir mikroklimatą.
Mobingas yra labiau išsivysčiusi patyčių rūšis, praktikuojama grupėje asmenų.
Kaip tik anądien per Žinių Radiją klausiau Raigardo Musnicko pokalbio su psichiatru Martynu Marcinkevičiumi – nenustebau išgirdusi, kad anot daktaro, Lietuvoje mikroklimatas ir psichinė sveikata prasti – šalies rodikliai, lyginant bendrame kontekste, yra vieni blogiausių. Čia įeina keletas faktorių – visos šiaurės šalys iš esmės pasižymi blogesniais rodikliais, pandemija padėties nepagerino, bet Lietuvą taip pat stipriai žemyn tempia ženklus sovietinis štampas – visos posovietinės šalys pasižymi bloga psichikos sveikata. Psichiatras laidoje be užuolankų pasakė: „Mes visi esame traumuoti“ – paprastai tokio pobūdžio deklaracijos generuoja milžinišką tam tikro visuomenės sluoksnio pasipriešinimą, girdi, „mes ne traumuoti, gal tu čia pats traumuotas tai eik ir gydykis jeigu tau reikia“. Paprastai taip kalba žemo emocinio intelekto grupė, neišprususi, įskaitant visus įžūlius šeimamaršistus, kurių baisiausia baimė gyvenime yra aptikti, kad jie yra homoseksualūs arba apsilankyti pas psichiatrą.
Vaikų psichinė sveikata Lietuvoje taip pat yra bloga, taip teigia psichiatras ir atliktos studijos. Paanalizuokime taip pat tūlo vaiko funkcijas šalyje. Kas yra vaikas Lietuvoje? Mano laikais – aplink aštuoniasdešimtuosius – devyniasdešimtuosius metus, vaikas savo teisių ar juolab kažkokių oficialių pasiskundimo kanalų neturėjo – tačiau jis turėjo aiškiai apibrėžtas pareigas, kurias dažnai apėmė ne tik „gerai mokytis“ (apie tai aš kažkada parašysiu atskirą tekstą – aš nežinau kiek vaikystėje girdėjau kartų „tik žiūrėk, gerai mokykis“. Ironiška yra tai, kad neurotiški pirmūnai, kurie sistemingai kaldavo medžiagą po pamokų, šiandien dirba vidurinės grandies vadybininkais ir lenkia nugarą niekinės reikšmės darbuose atlikdami sraigtelio funkciją ir nė vienam jų „geras mokymasis“ ar pažymiai neatnešė laimės, smegenų, savivokos, proto raiškumo. Šiandien į mane, mokyklą baigusią labai vidutiniškais pažymiais, patarimo dėl verslo vystymo ir pardavimų kreipiasi milijardinės farmacinės kompanijos, nes toks mano darbas, nes pažymiai talento ir žinių neatneša). Vaikai Lietuvoje dažnai taip pat turi be galo daug pareigų (buities darbai, jaunesnių brolių/ seserų auginimas, nuvedimas, parvedimas iš darželių, senelių, gyvenančių namuose priežiūra, o kur dar vaidų tarp tėvų klausimasis, pastovus nerimas dėl blogo mikroklimato šeimoje ar tvarkymasis su tėvais, kurių vienas iš jų arba abu yra alkoholikai). Mano laikais niekas į vaiko ašaras, nuovargį ar pasiskundimą nežiūrėdavo rimtai – pliaukšt per užpakalį (čia geriausiu atveju) ir tiek žinių, eik ruošk pamokas neišsidirbinėjęs ir cit man tiktai. Jeigu vaikas patiria didelį spaudimą vežti ant savęs dažnai ne pagal amžių atitinkančias pareigas ar patiria didelę emocinę įtampą (man taip buvo, tik to kaip vaikas nesupratau), vaikas nebeturi būti erdvės vaiku, lygiagrečiai kaip jo psichika nėra įgudusi tvarkytis su įtampomis ir stresais, kuriuos jis patiria, todėl ilgainiui, jei yra linkęs problemas laikyti savyje, gali susirgti depresija, arba, atvirkščiai, problemas iškrauti į paviršių – įgauti išsikrovimo ant kito vaiko formą, užsiimti patyčiomis. Jau seniai yra aišku ir įrodyta, kad visi abjuzeriai greičiausiai buvo patys skriaudžiami – agresija gimdo agresiją.
Aš labai stipriai suprantu ir užjaučiu mergaitę, pasislėpusią pusei paros malkinėje – jeigu aš vaikystėje būčiau turėjusi malkinę, aš irgi į ją būčiau pabėgusi, nes mokykloje patyčias taip pat patyriau. Nesu tikra, ar blogiau buvo tas patyčias kęsti, ar faktas, kad apie jas nutuokdami nieko nedarė nei mano tėvai, nei mokytojai. Tiesą sakant, mokytojai taip pat nevengdavo užsiimti patyčiomis, tik jos tais laikais buvo įvardinamos „užsisėdimu“. Pamenate šitą seną gerą terminą? Čia yra būdas legalizuoti į mokinį nukreiptą agresiją, emocinį smurtą ir patyčias. Mano tuometinėje Kalniečių vidurinėje mokykloje Kaune (ji vėliau pervadinta į Antano Smetonos, o dabar apskritai uždaryta) turėjau tokią „puikią“ matematikos mokytoją, nuo kurios nuolatos sklisdavo reguliarių patyčių ir emocinio smurto dozė mano ir dar keletui klasiokių: mes buvo gėdinami prieš klasę, be skrupulų viešai vadinami kvailiais, žiopliais ir durniais. Po mokyklos baigimo dar keletą metų kenčiau nuo potrauminio streso sindromo ir matematikos mokytoją sapnuodavau košmaruose. Man tai neatrodo normalu ar adekvatu. Tikiu, kad jai karma dar už tokį elgesį atlygins arba jau atlygino.
Grįžkime prie patyčių tarp vaikų. Net tada, kai vieną kartą mokykloje būdama gal dešimtmetė tiesiogine to žodžio prasme gavau į galvą – ten buvo galima dalinai nurašyti nelaimingam atsitikimui – ir likusią dienos dalį praleidau lovoje su švelniu smegenų sutrenkimu, nei tėvai, nei mokytojai dėl to nieko nedarė. Ką tokia patirtis moko tai patiriantį vaiką? Kad jis yra nepakankamai reikšmingas, kad jo problemas kažkas spręstų. Kad jis yra niekinėje, nulinėje vietoje. Kad jis nesiskaičiuoja, nesiskaito. Kad jis netraktuojamas pilnai egzistuojančiu ant žemės paviršiaus. Kad visi ant jo yra dėję skersą. Tokie potyriai yra giliai traumuojantys iš esmės.
Patyčios Lietuvoje yra dažnas reiškinys dėl to, kad bendras emocinis intelektas visuomenėje yra žemas, ir vaikai nėra nuo mažumės skiepijami būti tolerantiški kitam ir išmokti su savo bėdomis tvarkytis sveikais, nedestruktyviais metodais, neįtraukiant kito, nežeminant jo, neieškant atpirkimo ožio. Kartais elementariai dėl to, kad vaikai yra nesudrausminami savo šitame toksiniame elgesyje.
Ką reikia daryti, norint situaciją pakeisti? Šitas pokytis negali įvykti akimirksniu, tam reikės, kad pasikeistų kartos, bet pagrindus galima skiepyti jau dabar – Švedijoje, kurioje gyvenu, vyrauja antipatyčių, antimobingo aplinka. Darželiai, mokyklos, koledžai ir universitetai taiko griežtą – nulinės tolerancijos patyčioms – politiką. Ugdymo įstaigos turi specialias anti-patyčių programas, bet svarbiausia šiuo atveju čia ne užkirsti kelią nusikaltimui, o formuoti mentalitetą jaunoms imlioms smegenims būdu, kad tų patyčių tiesiog nekiltų ir nebūtų.
Pakalbinau savo aštuntoko sūnaus mokytoją ir ji man pakomentavo taip:
„Mokykloje negalima įžeidinėti ir tyčiotis iš kitų; tai yra įtraukta į mokymo programą. Vaikai yra nuo mažumės mokomi nesityčioti, gerbti kitą, tolerancijos. Jeigu taip vis dėlto atsitinka, mes, suaugusieji, privalome greitai reaguoti. Šiais laikais mes galime priversti vaikus suprasti savo atsakomybę, o tėvus – suprasti, kad jų vaikas ne visada yra angelas. Tai yra nuolatinis darbas ir dedamos pastangos.“
Skollag, į kurį ir yra įtraukta antipatyčių politika, yra formuojamas riksdago (parlamento) ir jame yra atskiras skyrius apie patyčias ir mobingą ir tai, kaip su jomis turėtų būti pagal įstatymą tvarkomasi.
Mokykla draudžia bet kokią prievartą, priekabiavimą ir diskriminaciją. Mokykla turi turėti metinį planą prieš piktnaudžiavimą.
Anksčiau tekste užsiminiau apie trypiančius raudančius šeimamaršistus. Ar jaučiate, kad yra paralelė tarp LGBTQ+ netoleravimo ir patyčių?
Todėl, kad tolerancija LGBTQ+ atskleidžia bendras tolerantiškos visuomenės tendencijas ir jeigu jos saugiai priima kitokį, jos yra saugios apie save pačią, todėl nelinkusios į patyčias. Čia mes vėl grįžtame prie to pačio emocinio intelekto, kuris Lietuvoje nėra ugdomas, vertybės nėra diegiamos.
Lietuvoje galima gaut į kaulus ir tapti patyčių objektu už bet kokį kitoniškumą. Dalykai, ypač provokuojantys nesaugią aplinką yra kitoks svoris (lieknumas arba stambumas, viršsvoris), kreivi dantys, šviesesnė ar tamsesnė oda, akne, išbėrimai, alergijos, skurdumas, netinkami rūbai (gal iš neturto), tam tikrų daiktų neturėjimas, kvapas (gal vaikas atėjo iš skurdo ir pelėsio persmelkto namo), taip pat nepakankamas, per didelis moteriškumas, nepakankamas/per didelis vyriškumas, bet koks iškritimas iš masių.
Džiaugiuosi, kad Lietuva gerokai pažengė į priekį su savo vaikų teisėmis, linijų pagalbos steigimais, visuomenės švietimu ir dalykai tikrai žengia į priekį.
Aš praktiškai džiaugiuosi (šiaip čia nėra ko džiūgauti, situacija labai rimta, bet ji generuoja rezultatą), kad mergaitė pasislėpė malkinėje ir tuo atkreipė tėvų, mokyklos ir visuomenės dėmesį. Džiaugiuosi dėl to, kad tai buvo mažiausiai žalingas būdas jai susitvarkyti su problema – mergaitė tvarkydamasi su patyčiomis galėjo suvesti sąskaitas su likimu. Ar domėjotės vaikų savižudybių statistika Lietuvoje? Ji yra kraupi – pasaulyje pirmaujame. Taip pat Vilniuje atliktas tyrimas rodo, kad 40 proc. dešimtokų yra svarstę savižudybę. Atlikta studija Global suicide rates among young people aged 15-19 nurodo Lietuvos paauglius antroje vietoje nusižudymų statistikoje (pirmauja Šri Lanka, trečioje vietoje – Rusija).
Mergaitė taip pat internaliai bandydama perdirbti problemą (paaugliui patyčios yra vienas baisesnių dalykų jo egzistencijoje, dėl ko kankina gėda, nevisavertiškumo kompleksas, nepasitikėjimas savimi) galėjo susirgti depresija, valgymo ir / arba nerimo sutrikimais, panikos atakomis, psichinėmis ligomis – žmogaus niekas nesargdina taip stipriai, kaip neišsakytos blokuojamos emocijos ir skausmas. Ji galėjo visą gyvenimą vargti su neurozėm, poreikiu kontroliuoti situaciją (vadinami control freakai yra klasikinis pavyzdys, kada kažkada išgyvenę labai didelį nesaugumo, bejėgiškumo, negalėjimo kontroliuoti situacijos jausmą ir situaciją jie vėliau gyvenime imasi patologiškai kontroliuoti viską aplink juos).
Yra atlikti tyrimai, kurie rodo, kad didelė dalis vaikų, patiriančių patyčias mokykloje, patiria patyčias ir / arba smurtą namuose. Vadinasi, jeigu vaikas skriaudžiamas namuose, yra žymiai didesnė tikimybė, kad jis bus skriaudžiamas ir mokykloj – tai paaiškinama labai paprastai, skriaudžiamas vaikas visada turi mažesnę savivertę nei neskriaudžiamas, todėl jam lengviau nei stipriam, pasitikinčiam savimi, įeiti į aukos rolę, be to, tokius dalykus labai intuityviai jaučia aplinka, vaikai, kurie gali būti žiaurūs.
Dr Nerissa Bauer, kuri yra elgesio pediatrė, atlikusi tyrimą apie ryšį tarp smurto namuose ir patyčių mokykloje sako, kad vaikai mokosi matydami, ką daro jų tėvai / globėjai.
Kitaip sakant, tai mes mokome savo vaikus, kaip jiems elgtis, duodami jiems pavyzdį savo elgesio pavyzdžiu.
Studija taip pat nustatė, kad mergaitės nuo patyčių kenčia dažniau – 55 procentai patyčių atvejų. Vaikai, patyrę smurtą šeimoje, dažniau patiria internalizuoto elgesio problemų, tokių kaip ankstyvos vaikystės depresijos, liūdesio. 34 procentai tirtų vaikų dalyvavo patyčiose, o 73 procentai nurodė, kad praėjusiais metais buvo tam tikros formos patyčių aukos. Beveik visi patyčių kaltininkai – 97 procentai – teigė, kad jie taip pat yra patyčių aukos.
Aš suprantu, kad emociškai, fiziškai, finansiškai supresuoti mano – mūsų – kartos tėvai kenčiantys daugybines traumas, kompleksus, baimes ir problemas mums davė tokius pavyzdžius, kokius jie išmoko tais emocinio mentaliteto žemo laikais. Bet dabar laikai keičiasi, tris dešimtmečius nepriklausomybė, metas perimti elgesio modelius iš vakarų. To Lietuvai ir linkiu.
Šaltiniai:
washington.edu
youtube.com
researchgate.net
lt.wikipedia.org
lrt.lt
lrytas.lt
| Sužinojus apie smurtą prieš vaiką, reikia pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112 arba teritoriniams vaiko teisių apsaugos skyriams, kurių kontaktus rasite www.vaikoteises.lt. | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
| Pagalbos telefonai: | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64. |
