Kita vertus, atlaidumu žmonės dažnai naudojasi be jokių skrupulų. Lipa ant galvų, mindo, trypia ir naudojasi. Ir nė nepasakysi, kad taip elgiasi priešai, būna – taip daro tėvai ir motinos, broliai ir seserys, draugai ir mylimieji. Gal ne visi taip žiauriai, bet žmogui pyktis ir agresija duoti ne šiaip, tai nėra koks nors apgamas ar navikas, kuriuos reiktų išpjauti. Šitie du jausmai ir elgesiai mums duoti, kad apsigintume, užbrėžtume ribas. Pavyzdžiui, šuo – kai jam kažkas nemalonu, negera, kai jį tampo už uodegos, skaudžiai gnybia – gali kąsti. Bet jis nekąs iškart. Prieš tai jis daug kartų parodys, kad jam nepatinka. Snukutis susirauks. Uodega ir ausys atsistos į atitinkamas pozicijas. Pasikeis kvėpavimas. Gali pasišiaušti ketera. Jis bandys trauktis. Galbūt urgs. Tada parodys dantis. Jei žmogus kvailys – jis neatsitrauks ir tada šuo dantimis pasinaudos. Greičiausiai toli gražu ne visada jėga, nes visais turimais gynybos resursais šunys pasinaudoja labai retai. Ir negalėsi kaltinti gyvūno, nes jis šimtąkart paprašė nuo jo atstoti. Taip ir su mūsų prašymais nustoti elgtis taip, kaip mums nemalonu: vienąkart tai parodysime veido išraiška, kitą – nutolimu, trečią – trumpais, kapotais sakiniais, ketvirtą – tiesioginiu, nors mandagiu pareiškimu. Jei tai nesuveiks, nieko keisto ir net smerktino, jog imsime ir įkąsime. Mes privalome save apginti, jei save gerbiame. Ir, man regis, savo pačių labui turime gerai pamatuoti, kas vertas mūsų atlaidumo.
Su realybe ir „likimu“ viskas dar sudėtingiau. Rašau kabutėse, nes pats žodis man apskritai nepriimtinas – manau, kad lemties nėra, yra vairas, kurį mes sukinėjame, ir prisiimame atsakomybę už tai, kur nuvairuojame. Bet sutinku, kad realybės priėmimas kartais yra naudingas. Jei tu, pavyzdžiui, neturi darbo ir negali išmaitinti savo vaiko, o darbo pasiūlymus atmetinėji, nes esi įsitikinęs, jog tau lemta būti dainininku, nors jokių pelningų pasiūlymų muzikos sferos negauni, tai pripažinti realybę yra daugiau nei sveika. Kita vertus, būtent tie, kurie nepasidavė realybei, kažkieno „logiškiems“ paskaičiavimams, dažnai buvo apdovanoti stebuklu. Čia tarp herojaus ir pamišėlio tokia plona riba, kad net baisu.
Amerikiečio Noah Gordon knygą „Rabis“ man padovanojo leidykla, pasiūliusi išsirinkti iš jų išleistų naujienų. Tiesą pasakius, Goodreads įvertinimas nieko ypatingo nežadėjo – tai viso labo vidutiniškos 3,7 žvaigždutės iš 5, ir paprastai aš su tokių įvertinimų knygomis nerizikuoju, nebent gerai žinau autorių ar pati knyga yra man kažkuo žinoma. O jei tai tiesiog dar viena knyga – kodėl neiti tiesiai prie geriausiųjų? Tačiau patraukė romano aplinkybės. XX amžiaus Niujorkas, žydiškasis kvartalas. Tai man žadėjo istorinį Niujorką, vieną mėgstamiausių laikotarpių ir vietų, kai kalba pasisuka apie knygas. Ir aš neatsilaikiau.
Knygos centre – kelių kartų istorijos. Nuo sunkiai besiverčiančios žydų šeimos emigracijos į JAV, iki religijų keliamų sunkumų, dviems, skirtingų tikėjimų žmonėms, pamilus vienas kitą. Ir reikia pripažinti, kad būtent istorinė linija, kuri čia nėra sudėtinga, tačiau labai maloni, ir buvo man knygos ašis. Nes be šito – joje nieko baisiai sukrečiančio, stebinančio ar sustabdančio kvėpavimą nevyksta.
Sukasi kažkokie nesutarimai tarp kartų, tarp griežčiau žiūrinčių į religines taisykles ir tarp modernių laisvamanių, siaučia paaugliški hormonai ir įveikiamos netragiškos vidinės dramos. Knygos nuotaika gana lygi: ten, kur džiaugsmas, ten pat ir liūdesys, viskas kaip vidutiniame gyvenime, į kurį žiūrime todėl, nes jis ne savas – tai jau savaime įdomu ir smalsu.
Kodėl įžanga buvo būtent tokia? Negaliu paaiškinti, knyga man sukėlė būtent tokius pamąstymus, nors tiesiogiai apie juos kūrinyje neužsimenama. Tiesiog aprašomų žmonių gyvenimas mane privertė dar kartą pagalvoti, ką man reiškia pyktis ir nuolankumas.
4 žvaigždutės iš 5. Tai nesunkus, paprastas, bet ir nebanalus romanas, kuris neišvers iš klumpių, bet tiesiog bus malonus paskaityti tiems, kas nori sugrįžti į XX amžiaus Niujorką, purviną, charakteringą ir kvepiantį beigeliais. Maloni knyga prie židinio.
