Koks mano santykis su Armėnija ir armėnais? Šalyje lankiausi kartą. Būčiau tiesiog nesąžininga, jei pasakyčiau, kad man labai patiko – ir tikiuosi, kad savo draugams armėnams širdies tokiu pasakymu nesužeisiu. Teko pajusti daug ką – ir moters vietą turtingų dėdžių akivaizdoje, ir stebėti, kaip policijai mokamas kyšis. Na, toji šalis iš tiesų turi keletą esminių sistemos problemų. Tačiau patiko vienas svarbus dalykas – žmonių širdingumas. Nė neabejoju, kad kvailių ir šunsnukių ir ten esama – jų, deja, randasi visur – tačiau bendrasis jausmas, prisilietus prie tų žmonių, buvo labai šiltas.
Lietuvos armėnai Lietuvoje kuria nuostabią maisto kultūrą. Restoranas „Plento Grill“ – armėno. Tik, atleiskite, vardo nežinau. Bet tai viena mėgstamiausių mano Vilniaus vietų. „Bučeris“ su nuostabiais steikais ir puikiausiais burgeriais – armėno. „Caesar“ su geriausiomis be išlygų Cezario salotomis Lietuvoje – to paties armėno, Mehr Gevorkjan. Vienas geriausių – o gal ir geriausias – Klaipėdos restoranas „Pepper Grey“ – armėno Armen Manukyan. Vien už tai jiems rankas reiktų bučiuoti, nes be šių vietų lietuviškas gastronominis lygis kristų bent vienu laipteliu žemyn.
Taip pat turiu ir draugų armėnų. Ir svajoju, kad jie patys savomis rankomis man parodytų savąją šalį. Gal taip galėčiau įžiūrėti daug daugiau nei ligi šiol pavyko.
Armėnų kilmės Rusijoje gyvenančios autorės Narine Abgaryan knygą „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ išsirinkau kaip naujieną. Pamačiau, kad neseniai išleista – o ir Goodreads įvertinta solidžiomis 4,2 žvaigždutėmis – ir griebiau. O vėliau man ją dovanų pasiūlė pati leidykla – ir aš atsisakiau, sakydama, kad jau turiu. Pasakoju ne šiaip, o nes užstrigo viena leidyklos darbuotojos pasakyta frazė, jog ši knyga susilaukė kone neplanuotos sėkmės – ir be jokios reklamos šoko į topus. Man patiko mintis skaityti armėnės kūrinį, kuriame įpinta begalės armėniškų kontekstų. Neatsiminiau, kad būčiau skaičiusi kažką panašaus, arčiausiai šito būtų armėnų genocido tema, bet net ir šitą temą esu palietus tik per porą knygų.
Knygos pavadinime atsispindi armėniškos pasakos pabaiga: „Iš dangaus nukrito trys obuoliai, vienas tam, kas matė, kitas – tam, kas pasakojo, o trečias – tam, kas klausėsi.“ Ir tas pasakos motyvas keliauja per visą knygą. Visa knyga yra pasaka. Graži, stebuklinga, plaukianti, kai kada mistiška, kai kada labai kaimiškai paprasta. Čia ir meilė, ir mirtis, ir karas, ir išminčiai – ir šalia visko tu jautiesi taip arti, lyg veiksmas vyktų ne Armėnijos, o Lietuvos kaime.
Reikia pripažinti liūdną tiesą: Lietuvos vertėjai daug geriau verčia iš rusų kalbos (ir daugelio kitų), lyginant su anglų kalba. Šiuo atveju paminėjau rusų kalbą, nes autorė, deja, rašo rusiškai. Komandos darbas prie knygos – preciziškas ir talentingas. Knyga plaukia, o mes žinome, kad prastas vertimas ir prastas redagavimas gali net šedevrą sunaikinti.
„Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ turi tai, ko neturi dauguma vakarietiškų knygų: sunkią, realybės pridusintą romantiką. Kaimo – ne prabangaus, o tokio, kokį mes, lietuviai, pažįstame – romantiką. Ir buvo laikas, kai nuo šito norėjosi tik bėgti – bet dabar po truputį galiu į tai atsigręžti. Ir visai malonu.
5 žvaigždutės iš 5. Neįsivaizduoju, kaip galėtų būti mažiau. Tai tiesiog gera, graži knyga – ir neabejoju, kad ji tiktų šaltai, negailestingai žiemai. Kažkodėl man taip atrodo.
