Specialistė „Delfi dienoje”, minint tarptautinę Moters dieną, kalbėjo apie vyrų ir moterų nelygybę ir kaip tai paveikia visą visuomenę.
– Kaip jums atrodo: ar mergaitės ir berniukai vis dar auklėjami šiek tiek skirtingai? Kai vaikštau parke, matau, kad berniukui leidžiama lakstyti greičiau, aukščiau kilnoti kojas, plačiau išsižergti. Iš mergaičių tikimasi, kad šios bus ramesnės, kojų taip aukštai nekilnos ir sėdės jas suglaudusios. Tokių auklėjimo skirtumų dar yra?
– Tikrai yra. Ir po to mes matome, kad tie skirtumai nugula statistikoje. Ir tai susisiję su tuo, kokį elgesį mes skatiname vienos lyties vaikams, o kokį – slopiname. Tai matome ir iš įvairių tyrimų, ir iš pokalbių su tėvais.
– Kokiose srityje vyrų ir moterų nelygybė Lietuvoje labiausiai juntama?
– Deja, bet jų ne viena. Ir jei kalbėsime apie nelygybę, nepalankią moterims, tai moterys ir vidutiniškai mažiau uždirba, ir didesnis pensijų atotrūkis tarp vyrų ir moterų, moterys vis dar daugiau namų ruošos atlieka pačios, be partnerių vyrų įsitraukimo. Taip pat matome tikrai skaudžius statistikos skaičius apie smurtą artimoje aplinkoje. Šioje srityje moterys sudaro didžiąją dalį nukentėjusiųjų asmenų, o vyrai – didžiąją dalį smurtaujančių asmenų. Čia matosi didelė disproporcija. O jei moteris dar yra su kažkokia papildoma tapatybe, pavyzdžiui, negalia, rizika jai patirti smurtą dar didesnė. Sričių labai daug.
Žinoma, yra ir tokių, kur vyrai patiria nelygybę. Mes matome savižudybių skaičius, labiau nepalankius vyrams, arba tai, kad vyrai Lietuvoje vidutiniškai vis dar trumpiau gyvena nei moterys. Taigi, norisi pabrėžti, kad nelygybė paliečia ir vyrus, ir moteris.
– Užsiminėte, kad ir vyrai patiria nelygybę. Ar mes, kaip tauta, pasiruošę kalbėti, kad, pavyzdžiui, smurtą patiria ir vyrai? Būtent iš moterų? Suprantu, kad nesinori užgožti moterų problemos – akivaizdu, kad moterys dažniau tampa vyrų smurto aukomis, bet vis dėlto, ar mes pasiruošę netildyti tų vyrų, patyrusių moterų smurtą? Nesakyti „nebūk boba – nesiskųsk”?
– Ko, be abejonės, nereikėtų daryti, tai tildyti smurtą patyrusių asmenų. Kaip visuomenė turėtume sugebėti tai priimti. Statistika rodo, kad vyrai su smurtu dažniau susiduria ne namų aplinkoje. Tai – ir kare, ir gatvėje. Jiems – tai nesaugesnė aplinka. O moterims nesaugesnė būtent namų aplinka. Stebėdami duomenis galime matyti, kad tais atvejais, kai smurtą vyrai patiria namuose, dažniau jie jį patiria iš kitų vyrų: iš, pavyzdžiui, suaugusių tėvų arba suaugusių vaikų, kitų giminaičių. Bet be jokios abejonės yra tokių situacijų, kai vyrai patiria moterų smurtą ir to nereikėtų užglaistyti arba slėpti. Šitos temos yra svarbios.
– Prieštaraujantys vyrų ir moterų lygybei dažnai kaip argumentą sako, kad bandome paneigti fiziologinius ir fizinius vyrų ir moterų skirtumus. Bet lygybė juk tikriausiai ne apie fiziologiją? Juk ir vyrai fiziologiškai ir fiziškai tarpusavyje – skirtingi? Vienas žemas, kitas – aukštas, vienas sunkesnį nešulį pakelia, kitas – ne toks fiziškai stiprus. Mes juk nebandome tų vyrų ir moterų fiziologinių skirtumų paneigti?
– Tikrai taip. Jūs taikliai pastebite, kad vyrų grupėje mes turime labai skirtingus vyrus, kaip ir moterų grupėje – labai įvairias moteris: stipresnes, silpnesnes ir panašiai. Reikėtų pasakyti, kad yra sričių, kur į fiziologinius ir biologinius moterų bei vyrų skirtumus mes privalome atsižvelgti. Pavyzdžiui, tokiose srityse kaip medicina, saugumas ir panašiai. Turime atsižvelgti, kad vyrų kūnai skiriasi nuo moterų kūnų ir atrasti tuos specifinius dalykus.
Bet yra daugybė sričių, kur fiziologiniai skirtumai – mažiau aktualūs ir tikrai tiek vyrų, tiek moterų grupėje yra ir labai panašių, ir labai skirtingų žmonių. Ir čia mes turėtume galvoti, kaip kurti visuomenę tokią, kurioje lytis savaime neapspręstų, kokią profesiją turėtum pasirinkti, kokį atlygį turėtum gauti, ar turėtum patirti smurtą artimoje aplinkoje. Tai neturėtų būti susiję su biologiniais skirtumais. Ir, kaip minėjau, nelygybė kenkia abiem lytims. Taigi, nors minime tarptautinę Moters dieną ir tai – gera proga pasikalbėti apie moterų teisių bei galimybių pažangą, tai niekaip nenuskriaus vyrų. Tai, kad moteris turės daugiau faktinių galimybių (nes teisių jau turi), visuomenėje nuo to geriau bus visiems. Ir vyrams, ir moterims.
– Kaip jums atrodo, kodėl kai kurios moterys garsiai sako: mes nenorime jokių lygių teisių. Kas tai, jūsų manymu? Parazitavimas, vidinės traumos, galbūt – nesupratimas, kas tos lygios teisės?
– Sunku pasakyti. Savo darbe tikrai susiduriame su tuo, kad lyčių lygybės klausimai nėra gerai suprantami. Nesuprantama, apie ką tai yra, išsigąstama, kad kažko neteksime, kad su mumis blogiau elgsis ar panašiai. Tai norisi priminti, kad čia – ne apie tai. Ir jei malonus elgesys, kai jus praleidžia pro duris, tai šitai – tik detalės, į kurias nereikia koncentruotis. Reikia galvoti apie didžiąsias problemas, su kuriomis mes, moterys, susiduriame. O tai – ir finansinis nelygiavertiškumas, ir nelygus vadovaujančių pozicijų pasiskirstymas. Apskritai sprendimų priėmime turėtų dalyvauti atstovai iš visų visuomenės grupių, nepriklausomai nuo to, jie moterys ar vyrai, su negalia ar be, vienos tautybės ar kitos. Kuo daugiau įvairovės turėsime sprendimų priėmime, tuo daugiau bus sprendimų, palankių visiems.
– Ar moterys Lietuvoje darbo rinkoje vis dar turi problemų pranešti apie nėštumą? Ar darbinantis jų vis dar neetiškai klausinėja, ar neplanuoja pastoti?
– Taip, yra, ir mes kiekvienais metais sulaukiame kreipimųsi šia tema. Deja, bet mažiau palankus elgesys pranešus apie nėštumą vis dar egzistuoja ir čia norėtųsi priminti, kad lygių galimybių įstatymai draudžia tokią elgseną. Tai – žinutė darbdaviams, kad jie negali užduoti tokių klausimų ar leisti sau tokio elgesio.
Lietuvos politikoje mes nuolat girdime apie tai, kad tauta mažėja, gimstamumą reikia skatinti. Tai darbdaviai su tokiais nepalankiais klausimais prie gimstamumo didinimo tikrai neprisideda. Jei žmonėms bus nepatogu auginti vaikus, jie to ir nesirinks. Beje, įvairūs pasauliniai tyrimai ir rodo, kad žmonės renkasi gimdyti mažiau ir tai koreliuoja su lyčių nelygybe. Kuo daugiau nelygybės, tuo mažiau noro auginti vaikus, nes tai sudėtinga, sunku. Tą problemą galime spręsti tik kalbėdamiesi ir viešindami tokius atvejus bei šviesdami darbdavius, jog tai – neteisėtas elgesys.
– Dauguma žino, kad neteisėta, kad negalima, bet dažnai atsimušame į tokią sieną. Žmonės suvokia, kad ginčas – tai laiką eikvojantis veiksmas. Daugelis numoja ranka, nutyli, nenori problemų, nes nori likti darbe. Ką geriausia padaryti, atsidūrus tokioje situacijoje su darbdaviu?
– Vienareikšmiško atsakymo nėra. Labiausiai kaip prevencija padeda darbdavių ir žmonių, kurie priima sprendimus, švietimas. Sunku nesuprasti tų žmonių, kurie patiria diskriminaciją, tai iš tikrųjų nėra patogi pozicija – eiti, sakyti. Juo labiau, kad tokie elgesiai kaip diskriminacija, seksualinis priekabiavimas ir panašiai – paprastai vyksta prie mažai akių. Tai nedaroma viešai, nes tai elgesys, kuris neteisingas. Taigi, ir įrodymų dažnai pritrūkstame – nei garso įrašų yra, nei liudytojų. Taigi, suprantama, kodėl žmonės dažnai pasirenka nesikreipti. Tačiau mes vis dėlto skatiname kreiptis. Tai jau yra prevencija ateičiai. Tavo atveju gal nebesuveiks atbuline data, bet padės kitam žmogui.
Pokalbio su M. Jurkute kviečiame pasiklausyti „Delfi dienos” įraše nuo 22 min. 10 s.
