Pavyzdžiui, mane dažnai vadina drąsia. Bet yra kelios aplinkybės, kada virpu kaip vėjo kutenamas lapas. Juoksitės, bet viena tų įtampų, kurių absoliučiai nepakeliu, yra siaubo filmai.
Aš jų nežiūriu. Esu kartą viename buvusi mokyklos laikais, kartu su klase – juk visi ten buvo drąsūs, jau dešimtis tokių matę. Vėliau klasiokai pasididžiuodami aiškinosi, kad šis buvęs visai nebaisus. Tik aš net penketo filmo minučių neiškentusi galvą paslėpiau striukėje ir jutau tą širdies bėgamą maratoną, palaikomą siaubo filmo garso takelio. Filmas vadinosi „Raktas“.
Britų autoriaus Kent Edwards knygą „Viešnagė“ man padovanojo leidykla. Pasiūlė išsirinkti iš jų naujienų ir mane paskatino įtraukiantis aprašymas bei solidus 4 žvaigždučių iš 5 įvertinimas „Goodreads“ platformoje. Vėliau skaitytojai, parodžius, ką dabar skaitysiu, rašė: tai baisiausia jų gyvenime skaityta knyga. Tiesiog siaubinga. Ir man širdis pradėjo maltis iš tos baimės, kad gali būti taip baisu. Išsigandau pačios baimės.
Tai knyga, psichologinis trileris, apie mokslininką, kuris neturi pernelyg aktyvaus socialinio gyvenimo. Bet nusprendžia nuo šiol gyvenimą semsiąs kupinesnėmis saujomis. Jis veda neilgai pažįstamą moterį, neilgai trukus ši paklausia, ar jos iš kitos šalies atvykstantys tėvai negalėtų pas juodu apsistoti. Kas nesutiktų? Sutinka ir Eliotas.
Ir tada namuose ir aplink pradeda dėtis keisti dalykai. Kai kurie keisti, o kiti – tiesiog nemalonūs, nes žmonos šeima pasirodo nevalyvi, ribų stokojantys žmonės. Negana to, jie atsiveža ir žmonos seserį, jauną moterį, kuri per dienas lindi kambaryje ir pas kurią neįmanoma patekti. Prasideda mirtys. Žmogžudystės. Eliotas pradeda kraustytis iš proto.
Knyga ypatinga tuo, kad iš tiesų sugeba apsukti galvą. Atrodo, jog priežastys ir tolimesnė veiksmų eiga – aiški. Bet knygos pabaiga nusijuokia tave apgavusi.
Tik aš nepasakyčiau, kad ji buvo tokia jau baisi. Kodėl šios knygos fone nušvitau tokiomis spalvomis – negaliu pasakyti. Kodėl iš bailaus kiškio tapau liūtu drąsuoliu, sunku pasakyti. Aš veikiau šią knygą įvardinčiau sunkia – bet ne skaitymo sunkumo prasme, nes skaitosi ji ypač lengvai. Bet ta niūriąja prasme. Ji niūri. Klampi. Skaitai ir supranti, kad gerai čia jau nesibaigs. Kad žmogaus gyvenimas eina tiesiai į susinaikinimą. Kad vilties nebėra, tik bejėgystė, beprasmybė.
4 žvaigždutės iš 5. Pagauli, gera, įtraukianti knyga, kuri nebus nuobodi ar skysta. Džiaugiuosi perskaičiusi.
