Tiek vienoje, tiek kitoje pusėje vardinkite viską, kas tik šaus į galvą: nuo materialių, fizinių reikmių iki psichologinių, emocinių dalykų.
Bandau spėti, kad kairioji lapo pusė ėmė sparčiai pildytis įvairiais jūsų lūkesčiais, norais, užgaidomis, poreikiais ir kitkuo, kuo norėtumėte papildyti savo buitį ir būtį. Su dešine puse kiek kebliau, tiesa? Atrodo, kad ji nieku gyvu negali konkuruoti su sąrašo gausa kairėje.
Juk tiek visko „neturiu“, ir tiek mažai „turiu“ – kokia neteisybė! Jeigu, o stebukle, jūsų dešinioji lapo pusė tapo gausesnė už kairiąją, labai jus sveikinu ir toliau galite nebeskaityti. Jei pasitvirtino mano spėjimas ir nelygioje kovoje jūsų menamas „nepriteklius“ nurungė jūsų „turtus“, kviečiu likti.
Ar nepastebėjote, kad mums nuolat kažko trūksta? Didesnio atlyginimo, erdvesnio buto, naujesnio automobilio, laimingesnių santykių, supratingesnių draugų, malonesnių kolegų ir žinoma, ilgesnių kojų.
Čia vos keletas išvardytų pageidavimų, išties jų visa galybė. Ir mes labai įnikę į tai, ko neturime – kartais iš tikrųjų, kartais tik menamai. Tik prabundi ryte ir supranti, kad neturiu to, ano, trečio. Va jei dar įsigyčiau ar mano gyvenime atsirastų, nutiktų tas ir anas, pagaliau pasijusčiau geriau.
Bet kai atsiranda bei nutinka ir tas, ir anas, o neretai ir dar papildomai kas nors, neilgai trukus supranti, kad dabar gal ir nieko, bet va, kiek dar visko reikia – vardintum ir vardintum.
„Apetitas auga bevalgant“ – sakysite, o gal geriau prisiminti, kad „persivalgymas yra viena iš septynių mirtinų nuodėmių“. Ir čia šis posakis tinka tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Žmogiška koncentruotis į bėdas, problemas, materialių daiktų stoką, psichologinį nepriteklių, bet lygiai taip pat žmogiška pasinaudoti savo gebėjimu keisti požiūrio kampą ir pasidžiaugti minčių galia, kuri gali tave patį sužlugdyti, bet lygiai taip pat ir išgelbėti bei akimirksniu pakeisti pasaulį – nes viskas tik mūsų akyse ir galvose.
Žmonės labai linkę koncentruotis į tai, kas jų gyvenime yra blogai, ko jie neturi, ką norėtų pakeisti, o tai labai slegia, veikia destruktyviai. Sveika kritika sau ir savo buičiai bei būčiai yra sveikintina, bet tik tuomet, kai ji eina lygiagrečiai su sveiku ir adekvačiu savęs bei savo kasdienybės matymu ir įvertinimu.
Būtent, ne nuvertinimu, o įvertinimu, su pliuso ženklu. Tikiu, kad kiekviena iš mūsų galėtume po lygiai užpildyti abi lapo puses su „turiu“ ir „neturiu“, net jei iš pirmo žvilgsnio tai atrodo ir neįveikiama užduotis. Aš net tikiu, kad kiekviena iš mūsų galėtų kairiąją pusę palikti tuščią, bet tankiai prirašyti dešinę ir net joje pritrūkti vietos.
Ir čia nereikia ypatingos burtų laboratorijos, kurioje stebuklinga lazdele pamojus, mums nesuprantamais metodais, tie visi „neturiu“ akimirksniu pavirstų „turiu“. Aš visai ne apie tai, kad jei iš vakaro garaže nestovi naujas visureigis, pabudus ryte su nauju požiūrio kampu, jis staiga ten atsiras.
Bet kertu lažybų, kad vos per vieną naktį kiekviena iš mūsų galime tapti savo iš „neturiu“ į „turiu“ alchemikėmis. Paprastas naujas dienos įprotis, atliekamas vos pabudus dar lovoje, gali priversti jus savo gyvenimą pamatyti kitaip ir pagaliau praturtėti dar tą patį rytą.
Iš vakaro prie lovos pasidėkite užrašinę ir rašiklį. Atsikėlusi ryte užbėkite savo pačios mintims už akių (kuriose, jūs jau skaičiuosite savo bėdas ir problemas) rašydama dalykus, už kuriuos esate dėkinga.
Sukaupkite valią – pirma geri dalykai, o vėliau jau galėsite ir padejuoti. Pirmus kartus pradėkite vos nuo trijų dalykų, kurie jums sukelia šiltus jausmus ir pasidaro tiesiog gera apie tai pagalvojus. Tai gali būti dideli ir svarbūs reiškiniai, o gali būti visiškos smulkmenos – svarbu, kad iššauktų jums teigiamų emocijų.
Kas rytą šį sąrašėlį didinkite ir paverskite tai mielu prabudimo ritualu. „Ačiū už tai… Man labai gera, kad turiu… Labai džiaugiuosi dėl to…“ Ir begalė kitų formuluočių, kurios tiks dienos pradžiai.
Pradėjusi praktikuoti šį paprastą pratimėlį, pamačiau, kad nepaisant rimtų išgyvenimų, sunkumų, depresinių nuotaikų, užsitęsusių problemų, aš tikrai turiu visko labai daug! Mano pirmasis stebuklingas rytas kai „neturiu“ verčiau į „turiu“ prasidėjo nuo šios trijulės: „ačiū, kad turiu nuostabų sūnų, artimas drauges, esu sveika“.
Tolimesni rytai tapo pačiai sau įdomūs – ką dar naujo ir gero pamatysiu savo gyvenime, už ką esu dėkinga ir kuo turtinga (visomis prasmėmis). Gėrybės ėmė lietis ant popieriaus lapo. Nors, iš tiesų, nieko naujo neįvyko, visa tai, aš turėjau ir anksčiau – reikėjo tik pasukti akis nuo problemų ir savotiškai praregėti bei… praturtėti. O kokiais žodžiais prasidės jūsų pirmasis dėkojimo rytas?
