Panašiai dalis jų ironizuoja apie psichoterapiją, kurioje dažnai analizuojama ir žmonių vaikystė. Bet aš nieko juokingo tame nematau.
Žmogus formuojasi būtent vaikystėje. Ir būtent tada jam labiausiai reikalingi tėvai – nes jis tiek fiziškai, tiek psichologiškai dar per silpnas išgyventi pats. Jis per silpnas uždirbti pinigų, nusipirkti maisto, o taip pat – per silpnas gyvenimui, kuris gali būti atšiaurus. Jis dar nežino, kad žmonės gali negailestingai įskaudinti, begėdiškai apgauti, niekingai apvogti. Net tada, kai vaikui išaiškėja tokia galimybė, jis dar nemoka savęs apginti.
Tiesą pasakius, ne visi suaugusieji tai išmoksta. Bet vaikas – jis dar ir neturi mokėti. Tam sugalvoti tėvai, kurie jį apgins tuo jautriu laikotarpiu, kai žmogus dar tik visapusiškai auga ir formuojasi.
Taigi, nieko keisto, kad visa ko šaknys paprastai glūdi vaikystėje. Ten slepiasi priežastys, kokius partnerius mes pasirenkame į savo gyvenimo palydovus. Ten slepiasi atsakymai, kodėl mes savimi nepasitikime arba priešingai. Ten galime rasti atsakymus, kodėl nesugebame vadovauti komandoje. Kodėl nedrįstame apsivilkti šortų. Arba kodėl mus erzina energingi žmonės, į save nukreipiantys visas prožektorių šviesas.
Taip pat visai nekeista, kodėl taip dažnai su tuo susiję būtent mūsų tėvai. Juk jie buvo (ar turėjo būti) patys svarbiausi mūsų gyvenimo žmonės. Tokia genetika. Vaikas tėvais tiki besąlygiškai ir to pasirinkti mes tiesiog negalime.
Vokiečių rašytojo Karsten Dusse knygą „Mano vidinis vaikas – žudikas“, kurią platformos „Goodreads“ vartotojai įvertino solidžiomis 4 žvaigždutėmis iš 5, man padovanojo leidykla. Pasiūlė išsirinkti iš savo naujienų. O aš po ranka visada stengiuosi turėti kokį pagaulų detektyvą. Akimirkos, kai norisi kažko lengvo, bet nekvailo, visada mane pagauna, ir tokiais momentais tokie detektyvai – išgelbėja.
Tai ši knyga ir padarė – išgelbėjo mane. Bandžiau skaityti kitą, bet ji mane taip kankino, kad aš apskritai praradau norą imti knygą į rankas. Tada pasiėmiau šią ir pradėjau tarsi ištroškusi godžiai gerti puslapį po puslapio.
Tai – vyro pažintis ir žaidimas su jo vidiniu vaiku. Neišmylėtu, negavusiu pakankamai rūpesčio, įsiskaudinusiu, kad tėvai nekreipė į jį dėmesio. Suaugusiojo gyvenime tas vaikas pasireiškia itin skaudžiomis reakcijomis į, atrodo, visiškus mažmožius. Tačiau reakcijos tokios skaudžios, kad vidinis vaikas užsiplieskęs netgi gali ir nori žudyti.
Knyga įtraukė. Šalia kruopščiai susipynusios detektyvinė ir psichologinė linijos. Kol detektyvinė skubiai veda už rankos prie išnarpliotos tiesos, tol psichologinė verčia sustoti ir pagalvoti. Žmonėms, kurie linkę save nagrinėti, tai gali būti psichoterapijos pradžiamokslis. Man jis iš tiesų patiko.
5 žvaigždutės iš 5, nes į tokį rūbą įvilktų detektyvų esu skaičiusi gal tik porą. Buvo šviežia, įdomu, įtraukė ir grąžino norą skaityti. Rekomenduoju, juk ateina vasara, kai knygas atokaitoje gliaudysime kaip riešutus.
