Žiūrint iš toli, vargo atspindžiai gali pasirodyti jaukūs ir mieli. Pati pamenu savo vaikystę: anuomet nelabai kas ką ir teturėjo, buvo kažkokių turtuolių, bet jie buvo taip toli, kad girdėjai apie juos tik per televizorių ir matei tik žurnaluose. Atstumą didino ne tik socialinis atotrūkis, bet dar juk ir interneto nebuvo. Taigi, atrodė, kad kažkur ten yra jų gyvenimas, o čia – mūsų. Ir visi čia daugiau ar mažiau tokie. „Paprasti“, kaip mėgsta sakyti lietuviai. Taigi, duona su sviestu ir cukrumi buvo skanu. Ir „Rafaello“ saldainių dėžutė buvo prabanga, kurią visa šeima suskaičiuodami išsidalindavome. Žinoma, kad atsiminti tą skonį, kai apskritai beveik viskas buvo be galo skanu jau vien todėl, kad nieko nebuvo, malonu ir miela. Bet pernelyg jį romantizuoti nesveika. Žmonės ir koncentracijos stovyklose mylėti ir juoktis sugebėdavo, bet tai nereiškia, kad tai buvo nors šiek tiek gerai. Laikas buvo bjauriai nepasiturintis ir daug kur žiojėjo skylės to, ko šaliai ir žmonėms trūko. Tiesa, ko gero taip baisu, kaip Didžiosios depresijos laikais JAV – nebuvo. Lietuva pirmaisiais nepriklausomybės metais nebadavo. Yra besiskundžiančių, kad badauja dabar, bet puikiai suprantame, kad tai – paikystė. Na, arba badas badui nelygus. O ir pačioje JAV vieta vietai lygi nebuvo, vienur buvo baisiau, kitur – kiek šviesiau.
Amerikiečių autorės Kim Michele Richardson knygą „Knygų moteris iš Neramiojo Upelio“ gavau dovanų iš knygų platintojo. Pati išsirinkau, norėdama susipažinti su iki tol nepažįstamos leidyklos knygomis, ir ši patraukė akį. Tie, kas skaito mano knygų apžvalgas, žino, jog Didžiosios depresijos laikas Amerikos valstijose yra mano arkliukas. Ne tik jis, bet ir jis. Ir apskritai istoriniai tos šalies laikai mane traukia kaip prie medaus. Kadangi knyga apčiuopė man dar negirdėtą temą – mėlynodžius žmones, taip pat Goodreads platformoje buvo įvertinta solidžiomis 4,2 žvaigždutėmis iš 5, ir atspindėjo mane traukiantį laikotarpį, neturėjau nė vienos priežasties jos neišsirinkti.
1936-ieji Kentukio valstijoje, maži miesteliai papėdėse ir kaimai kalnuose. Iškamuotos vietovės, badaujantys žmonės ir nuo išsekimo mirštantys vaikai. Vis dar išsikerojęs tamsus rasizmas. Ir, žinoma, giliai dievobaimingi žmonės, kurie, kaip rodo knygos ir gyvenimas, paprastai būna didžiausi nusidėjėliai. Štai, kur skaitytoją atveda romanas. Neramiojo Upelio miestelyje gyvena mėlynodžių šeima, vietinių laikoma tiesiog spalvotaisiais – jie atskiriami kaip juodaodžiai, negali dalyvauti miesto šventėmis, turi naudotis atskiromis išvietėmis, o žmonės vengia prie jų prisiliesti. Tik vėliau paaiškėja, jog tai – reta genetinė liga. Mėlynodė mergina Kusė įsidarbina raitąja bibliotekininke ir skurdžias knygų siuntas vežioja dievo užmirtiems kalnų žmonėms. Vieni ją priima, kiti – bijo, tačiau knygos – vienas iš nedaugelio būdų atitolti nuo baisios realybės. Pilvų neužkemša, bet morališkai išgyventi nepriteklių padeda.
Knyga – srauniai tekanti, bet tuo pačiu – gausi informacijos. Kartais atsiranda gudruolių, paniekinamai žiūrinčių į grožinę literatūrą, neva, tai tuščias laiko gaišimas, geriau kokį vadovėlį paskaityti. Jūs nemokate skaityti – štai, ką jums pasakysiu. Pavyzdžiui, ši knyga man suteikė informacijos net trimis įdomiomis temomis, kurias iškart ėmiau kapstyti giliau: mėlynodžiai, raitosios bibliotekininkės ir Kentukio valstija, kurią kažkodėl buvau pamiršusi lyg nematomą ir neegzistuojančią. Tiesą pasakius, naujo į galvą įdėjau ir Didžiosios depresijos tema, nors ji ir buvo pažįstama. Daugiau sužinojau apie ligas, apie maistą, darbų ir užmokesčių sistemą. O svarbiausia, knyga davė idėjų. Tai geriausia ir dosniausia, ką skaitinys gali duoti.
5 žvaigždutės iš 5. Knyga tikrai įeis į metų geriausiųjų sąrašą.
