Dabar jau aišku, kad mano kelionė užsitęs daug ilgiau nei du mėnesius, bet kitam laikui knygų jau užsisakiau ir jas kuo maloniausiai bei greičiausiai man pristatė per nepilną savaitę. Tačiau pirmasis apsipirkimas, dar Lietuvoje, buvo chaotiškas, ir reikai pripažinti, kad po beužsidarinėjantį knygyną aš laksčiau kaip višta be galvos.
Amerikiečių autoriaus Jeffrey Rediger knyga „Išgiję“ tikrai buvo padėta prie grožinės literatūros. Aš jums pasakysiu kaip buvo: padėta ne prie savo žanro, mano skonio viršelio, drūtos apimties knyga, kurios aš nepasigriebiau šiaip. Ne – aš spėjau patikrinti Goodreads platformą, kur skaitytojai jai nepagailėjo iš tiesų dosnaus 4,4 žvaigždučių įvertinimo. O tai yra gana įspūdinga ir aš žinojau, kad šitai negali nereikšti nieko. Tiek prastos ir vidutinės knygos nesurenka. Tiesiog nesurenka.
O kad ant viršelio raudonomis raidėmis buvo užrašyta „nepaprasta kūno ir minčių galia priešintis net nepagydomoms ligoms“, aš nepamačiau. Taip, galite mane nominuoti visų idiotų motina.
Ypač turint galvoje, kad motyvacinis žanras yra tai, ko negaliu pakęsti. Nesakau, kad visose tose knygose rašomos vien nevertingos nesąmonės. Ne – bet ieškoti šviesos motyvacinėse knygose man atrodo maždaug tiek patrauklu, kaip ieškoti maisto konteineriuose. Yra kas ieško ir randa. Pasaulyje egzistuoja ištisi judėjimai, kur žmonės kuo prabangiausiai maitinasi iš išmesto maisto, žinoma, ten situacija kiek kitokia nei Lietuvoje, ir ten galima rasti ištisas pakuotes nepaliesto ir nepradaryto maisto: kavos, jogurtų, sausų pusryčių ir panašiai. Ir vis tiek – tiesiog mano būdui artimiau maistą pirkti iš man patinkančio, patikimo pardavėjo. Nieko asmeniško.
Taigi, susiruošusi paimti naują skaitinį į rankas, aš sustingau. Iš pradžių padėjau knygą ir pasiėmiau kitą. Na, apsižioplinau tai apsižioplinau – gal kam atiduosiu. Tada vėl grįžau prie padėtosios – o gal reikia išlipti iš komforto zonos? Dėliojau pliusus, minusus. Neabejotinai prie pliusų rikiavosi iš tiesų aukštas knygos įvertinimas. Prie pasirinkimo skaityti artino ir tai, kad knygos autorius – medikas. Ir ne šiaip koks, bet labai rimtai įvertintas psichiatras, dėstytojas Harvarde, vienos iš ligoninių vadovas. Ne koks ten vienuolis su Ferrari ir ne Kašpirovskis.
Apsisprendžiau skaityti. Ir tai buvo vienas geriausių mano literatūrinių sprendimų šiais metais.
Visų pirma, autoriaus asmenybė ir žvilgsnio aštrumas man buvo artimi bei malonūs. Jis ne tik nagrinėja neva stebuklingai išgijusių žmonių istorijas. Daug ką jis atmeta, prieš priimdamas gilinasi ir tyrinėja, aiškina, kaip veikia organizmas, imunitetas, nervų sistema, lygina medicinos mokyklas, pateikia dešimtis įvairiausių tyrimų, bando juos apjungti. Jei iki atversdama knygą bijojau skarotų šarlatanų, atsivertusi supratau, kad knyga – grįsta mokslu.
Net ir posūkis apie šiuolaikinės vakarų medicinos minusus bei silpnybes nėra nemokslinis. Jis – novatoriškas, tačiau nėra šarlataniškas. Jeffrey Rediger sako, kad šiuolaikinė medicina remiasi į tai, ką įmanoma pamatuoti klasikiniais metodais, ir pernelyg lengvai atmeta tai, ko išmatuoti nemoka. Jis sako, kad gydytojai, dalinai dėl baimės būti pasmerktais kaip antimoksliškais cingulingu gydūnais, o dalinai – dėl to, kad yra išmokyti neuždavinėti klausimų ten, kur „nereikia“, stebuklingas nepagydomų ligų remisijas nubraukia kaip vienkartinius nepaaiškinamus atvejus ir į juos nesigilina. Iki jam pradedant nagrinėti stebuklingus pasveikimus, o tai jis darė bemaž dvidešimtmetį, praktiškai nebuvo jokių tyrimų apie asmenis, kurie negalėjo pagyti, bet pagijo, jie tiesiog liko tuščia vieta medicinos istorijoje.
Autorius imasi vienas po kito nagrinėti išgijimo atvejus, labai aiškiai išaiškina mitybos, streso bei iššūkių, meilės bei bendravimo su žmonėmis, vienišumo, dvasingumo, atleidimo, mirties priėmimo ir kitų dedamųjų reikšmę imunitetui bei visam organizmui. Jis nepateikia recepto. Ir labai aiškiai pasako, kad nemirtingas, iš mitybos išmetęs cukrų, netapsi. Gydytojas Jeffrey Rediger apskritai vengia kraštutinumų ir padaro tai, kas iš tiesų medicinos pasaulyje nėra taip jau dažna: pažvelgia į viską labai atviromis akimis. Pirmiau ne kritikuoja, o leidžia sau patirti.
Į šią knygą sutelpa populiarioji psichologija, mokslas, dvasingumas, motyvacija. Ir aš, nemenkai skeptiškas žmogus, jaučiuosi įkvėpta taip, kaip ne tik nesitikėjau – taip, kaip seniai nebuvau įkvėpta. Žinau, kad prašysiu šią knygą perskaityti visų savo artimų žmonių, o jei reiks – pati nupirksiu jiems šią knygą. Manau, kad ji gali vesti prie vieno esminių gyvenimo pokyčių: meilės sau.
5 žvaigždutės iš 5, skeptikai, jums rekomenduoja tokia pati didžioji skeptikė kaip jūs patys.
