Visų pirma, gerai žinau, ko noriu. Taigi, žinau, ir ko nenoriu. O noriu aš labai daug ir kai tenka laiką paskirti kažkam, ko nenorėjau, užuot pagaliau jo radus vienam išsvajotų dalykų, pykstu.
Iš kitos pusės, tai, ko gero, susiję su baime paleisti kontrolę. Kontrolė yra saugumas. Ir nors dažnai ji – tik iliuzija, naktimis ramiau miegoti įsivaizduojant, kad ją laikai savo rankose.
Ko gero, todėl net tokią, iš šalies atrodytų, smulkmeną, kaip knygos stengiuosi rinktis pati. Kai kada dovanų knygų gaunu iš mamos, kai kada – iš pusseserės. Ir šias išmokau priimti net su laukimu. Bet išimtys tik patvirtina taisyklę.
Per porą knygų apžvalgų rašymo metų ilgainiui man knygas pradėjo siūlyti leidyklos. Visada jas iš pradžių informuoju, kad apie atsiųstas knygas apžvalgas parašysiu tikrai nebūtinai, o taip pat – rašysiu tai, ką iš tiesų manau. Tai reiškia, kad jų padovanota knyga gali gauti ir prasčiausią, vienos žvaigždutės įvertinimą, ir netgi būti gerokai pasvilinta.
Nė viena leidykla ligi šiol nepareiškė nepritarimo, tačiau manau, kad visiems geriau, kai knygas išsirenku pati, o ne man atsiunčia kažką, ką patys norėtų, kad perskaityčiau. Paprastai taip ir vyksta. Man patinka skaityti geras knygas, o leidykloms patinka girdėti gerus jų knygų vertinimus.
Ir taip pasitaiko, kad išsirinkus pati – negaliu skaityti, raidės stringa kažkur akių tinklainėje, painiojasi, lyg nieko nereikštų. Bet pati rinkdamasi sau pataikau tikrai dažniau. Gal nieko čia keisto?
Taigi, kai leidykla man padarė staigmeną ir atsiuntė literatūros klasiką – amerikiečių autoriaus Henry James knygą „Balandės sparnai“ – aš ir apsidžiaugiau dėmesiu, ir nusigandau atsakomybės. Kritikuoti dovanas – labai sunku. O staigmena turi daug daugiau dovaniškumo savyje nei savarankiškas knygų pasirinkimas, kurį traktuoju labiau kaip darbinius santykius.
Ilgai tos knygos, „Goodreads platformoje įvertintos 3,7 žvaigždutėmis, neatsiverčiau. Gal pusmetį, bijodama, kas bus, jei ji man nepatiks. Žinojau, kad jei jau atsiversiu, apžvalgą rašysiu kokia ji bebūtų, nes tai – mano pačios taisyklė sau. Ko gero, todėl ir vengiau. Labai nenorėjau įžeisti dovanotojos, kuri man ir gražų raštelį paliko.
O kaip aš vargau ją atsivertusi. Kaip keikiausi ir kentėjau. Vieną savaitę net neparašiau apžvalgos, nes kankinausi su ja, o to dar nėra buvę. Įveikiu storiausias, sudėtingiausias knygas, o ši – nė iš vietos. Perskaitau sakinį – ir pamirštu. Perskaitau dar kartą – ir susinervinu. Tada numečiau, perskaičiau kitą knygą, o paskui grįžau prie šiosios. Ir laukė dar ilgos valandos kančios.
Knyga – tai įmantrus XX amžiaus pradžios stiliaus rašymas, ji savo sakinių struktūra grąžina į tą laikotarpį. Aprašomi jaunuoliai, besistengiantys pralobti ir pakelti savo statusą, besinaudojant turtinga amerikiete, papuolusia į jų akiratį.
Ko gero, šiai knygai nebuvo lemta tapti maniške. Man nepatinka rūmų prabanga ir jų dramos – ypač, aprašyti pretenzingai, su aikštinga ano meto pompastika.
O dar labiau nepatinka, kai žodžiai vartojami tam, kad jų nesuprastum. Tai prieštarauja jų prigimčiai. Kalba žmogui duota komunikuoti. Sėkminga komunikacija – kai gali pasiųsti žinutę, o gavėjas ją kuo tiksliau supranta. Tam skirtos ir kalbos priemonės. Nuo jų turi būti aiškiau, turi būti net saldu, kaip ryškiai viską įsivaizduoji.
Ši knyga buvo to priešingybė. Ilgi, nesibaigiantys sakiniai, kalbėjimas užuominomis. Atrodo, visa knyga – tai užuominų kaladė.
Buvau įsitikinusi, kad knygai duosiu 2 žvaigždutes iš 5. Bet teko ateiti į akistatą su savimi. Už ką toji antroji? Iš mandagumo? Deja, 1 žvaigždutė iš 5, šiemet dar neskaičiau nieko, kas mane taip erzintų, nuviltų, ko norėčiau neskaityti visa širdimi.
Atleiskite man, kad esu tokia netikusi dovanų priėmėja. Man labai nemalonu šitaip atsidėkoti.
