Aktu susidomėjo, pats išsilaisvinęs iš stereotipų

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete studijas baigęs A. Minkevičius fotografija susidomėjo dar prieš stodamas į aukštąją mokyklą. Anot jo, pradėti eiti šiuo keliu jį paskatino potraukis prie gražių ir estetiškų vaizdų bei gebėjimas mąstyti vizualiai.

„Aš visada mėgau vaizdą. Ne tik nuotraukas, bet ir kiną. Būna, atsisuku filmo epizodą net kelis kartus, kad pažiūrėčiau įdomiai atrodančią kompoziciją ar apšvietimo sprendimą. Visi tie niuansai, nors ir atrodo smulkūs, tiesiogiai kalba mūsų pasąmonei, veikia ją. Daugiausia jie lemia, kaip žmonės priima vieną ar kitą kūrinį, todėl yra be galo svarbūs“, – tvirtino A. Minkevičius.

Karjera, kurią fotografas plėtojo remdamasis pirmiausia praktika ir tik paskui teorija, netruko įsibėgėti. Vis dėlto akto fotografijos joje dar nebuvo. Pasak A. Minkevičiaus, ši jo gyvenime atsirado ne per fotografavimą, o žmogiškus potyrius, privertusius į pasaulį pažvelgti plačiau.

„Aktai atėjo iš gyvenimo kelionės ir sukauptų patirčių. Anksčiau buvau kitoks nei dabar – susivaržęs tiek požiūrio, tiek savo paties gyvenimo su kūnu prasme. Bijojau savo ir kitų kūnų, tiek moterų, tiek vyrų. Tačiau kartą netikėtai atsidūriau tarp žmonių, kurie tokių baimių neturi, ir viskas pasikeitė. Kai atsileido įsitikinimų varžtai, pradėjau kitaip žiūrėti į žmones, į grožį ir žmonių susivaržymus. Mintis apie nuogo kūno fotografiją atėjo tada, kai pajutau, kad tai, kas gamtos duota, – gera, gražu, subtiliai estetiška, kad tai gali būti puoselėjama, kad kūnas yra ne gėdos ir kaltės našta, o gyvybės ir seksualumo dovana“, – pirmąjį savo apsilankymą nudistų paplūdimyje prisiminė A. Minkevičius.

Jo teigimu, tai buvo įvykis, kuris įkvėpė pradėti mąstyti apie nuogo kūno fotografiją. Tiesa, tai užtruko kelerius metus, nes šis žanras rodėsi subtilus, reikalaujantis ypatingo pasiruošimo ir empatijos.

„Tik domėjęsis ir mokęsis, kaip padaryti, beveik po dvejų metų praktiškai nufotografavau pirmą aktą. Už jo idėjos praktinį įgyvendinimą esu dėkingas Algiui Kriščiūnui, kuris paskatino žengti tą žingsnį. Algis buvo lyg degtukas, uždegęs mano sukrautą laužą. Smagiausia, kad pirmasis darbas išėjo tikrai labai vykęs. Iki šiol galiu jį drąsiai visiems rodyti“, – tvirtino pašnekovas.

Sėkmingas pirmasis bandymas dar labiau paskatino A. Minkevičių pasinerti į naujo žanro tyrinėjimus, kūrybinių idėjų plėtojimą ir įkvėpimo paieškas, kurios užtruko net kelerius metus. Anot fotografo, pasiruošimui kurti visa jėga šio žanro rėmuose prireikė daug laiko, nes tik nuodugnus subtilybių išmanymas ir fotografo jaučiamas užtikrintumas padeda užmegzti pasitikėjimą su jam pozuojančiu žmogumi.

Pasitikėjimas yra būtina sąlyga, jei nori sukurti gerą patirtį ir rezultatą. Tuo metu, kai žmogus priešais tave be rūbų, patiriama būsena, kai visos socialinės kaukės trumpam atitrauktos, lieka tik žmogus ir jo namai – kūnas, kuris tampa toks artimas. Tokia atvira ir intymi akimirka su savimi gali pakeisti gyvenimą, tačiau ją reikia sukurti, o tam reikia saugios aplinkos, empatijos ir pasitikėjimo“, – paaiškino A. Minkevičius.

5 pagrindinės priežastys, dėl kurių moterys pozuoja aktams

Kalbėdamas apie akto fotografiją A. Minkevičius sako, kad lietuvėms, kurios apsisprendžia fotografuotis nuogos, toks žingsnis nebebūna iššūkis, greičiau būdas pajusti laisvę nuo įsitikinimų ir patikėti savimi. Vis dėlto fotografas pripažįsta, kad dar yra žmonių, kurie klaidingai mano, kad nusirengti prieš objektyvą yra kažkas tokio ir kad tai – sunkiausia dalis.

„Aš manau ir mano klientės tokią nuostatą patvirtina, kad nusimesti rūbus – lengviausias veiksmas. Pats sunkiausias žingsnis – iš tiesų sau leisti norėti ir kreiptis į fotografą. Tai darydama moteris turi nugalėti įsitikinimus ir, svarbiausia, pačios susikurtą vidutinio vyro įvaizdį, kuris tapatinamas su visais gyvenime sutinkamais realiais vyrais. Taip pat ir fotografu. Žinoma, jei nepavyksta nugalėti įsitikinimų, bet noras kreiptis į fotografą yra, galima leisti sau nuo varžančio požiūrio atsitraukti tik trumpam, nuraminant save, kad visuomet prie jo galima grįžti“, – paaiškino A. Minkevičius.

Jo teigimu, Lietuvoje vis daugiau moterų įveikia savo baimes ir klaidingus įsitikinimus apie kūną ir požiūrį į jį. Tai padariusios jos pamato, kad pasaulis yra laisvesnis ir patogesnis. Tokį jausmą, anot jo, būtų galima prilyginti per mažų rūbų dėvėjimui, kai kurį laiką kentėjęs gauni tinkamo dydžio apdarą ir pajunti, koks tai malonus skirtumas, juntamas visose gyvenimo sferose. Kai apdarai ne per maži, savijauta kitokia ir mintys laisvesnės.

Tiesa, ne visos moterys iki to eina tuo pačiu keliu. Pasirinkimą lemia skirtingos patirtys, norai ir, žinoma, priežastys. Pastarąsias, A. Minkevičiaus teigimu, galima suskirstyti į penkias pagrindines kategorijas:

1) Siekis pasitikėti savimi ir parodyti, kokia esi drąsi. Dalis moterų sąmoningai siekia pasipriešinti egzistuojantiems tabu, primetamai gėdai ir idėjoms, suvaržymams, stereotipams, pasenusiam auklėjimui, atgyvenusioms normoms, vidiniam spaudimui ir savęs žlugdymui. Jos nori įveikti iššūkį, nors nedrąsu. Jos išdrįsta pakeisti požiūrį į pasaulį ir save pačią.

2) Noras išsaugoti besikeičiantį kūną. Kai kurios moterys siekia išsaugoti tai, ką turi, kol yra jaunos ar kol galima mėgautis fiziškai išpuoselėtu kūnu. Teiginį „pasensiu – pasikeisiu“ galima vadinti stereotipu, tačiau iš dalies ši mintis tarnauja kaip priminimas apie savo laiku vykstančius neišvengiamus biologinius procesus.

„Dauguma besikreipiančiųjų dėl nuogo kūno fotografijos yra maždaug 40 metų. Teko ne iš vienos klientės išgirsti, kad nuo kokių 35-erių prasideda auksinis amžius, kai ir streso mažiau, ir yra galimybė savimi pasidžiaugti, ir primesti gėdos šešėliai tuomet nebevargina“, – savo patirtimi dalijosi fotografas.

3) Troškimas įtvirtinti ir auginti savivertę – yra tokių moterų, kurios trykšta pasitikėjimu savimi ir yra pačios sau geriausios, gražiausios, žino, kaip atrodo gerai, kaip nelabai ir pan. Tokiais atvejais akto fotosesija tampa tokio suvokiamo gerumo įtvirtinimu, savojo AŠ arba, kitaip tariant, – ego paglostymu. „Įdomu, kad po fotografinės patirties tokios moterys šiek tiek stabteli ir atidžiau pažvelgia į savo ir aplinkos visumą“, – sakė A. Minkevičius.

Tiesa, jo teigimu, yra ir kita šio medalio pusė – moterys, kurios apie save turi prastą nuomonę. „Reikia pasakyti, kad fotosesija neveikia kaip stebuklinga piliulė, bet ji vis dėlto gali moteriai įteikti mažą kitokio požiūrio sėklytę, kuri ilgainiui užaugina didelių pokyčių sodus. Bet, kad taip nutiktų, būtinas racionalus suvokimas, kad be meilės sau ir savo kūnui, be rūpinimosi savimi ir savo kūnu gerų fotosesijos rezultatų, kurie neprasilenktų su lūkesčiais ar įsivaizdavimu, tikėtis sunku“, – sako A. Minkevičius.

4) Bandymas įprasminti juntamą pilnatvę – yra moterų, kurios gyvenime yra laisvos ir nesigėdija savo kūno. A. Minkevičius sako, kad jas galima vadinti moterimis, gyvenančiomis pilnatvėje ir jaučiančiomis darnų laisvės bei atsakomybės derinį. Šiai kategorijai priklauso ir labai daug pasiekusios, ir kuklesniais užmojais save realizuojančios moterys. Joms gera su savimi, gera gyventi, randa laiko ir dėmesio dominantiems dalykams, jos beveik visur linkusios matyti pusiau pilną, o ne pusiau tuščią stiklinę.

5) Noras įteikti dovaną mylimajam – fotografo teigimu, pasitaiko ir tokių moterų, kurios sako, kad fotografuojasi aktui, nes nori padovanoti kažką ypatingo savo antrajai pusei. Tačiau labai dažnai, anot A. Minkevičiaus, toks motyvas būna tiesiog pasiteisinimas, pridengiantis tikrąjį vidinį norą leisti sau tai, ko iš tiesų trokšti.

Svarbiausia – fotosesijos procesas

Pasak A. Minkevičiaus, akto fotografijoje sklandus procesas yra pagrindinis dalykas, sudarantis maždaug du trečdalius galutinio pasitenkinimo modeliui.

„Jeigu žmogui nepatogu, nėra pasitikėjimo fotografu, tvyro įtampa, tad net pasiekus gerą rezultatą jis nedžiugins taip, kaip galėtų. Todėl aš tam skiriu labai daug dėmesio. Pradedant techniniu pasiruošimu ir baigiant namų darbų davimu klientėms. Tai mane susinchronizuoja su klientėmis“, – akcentavo fotografas.

Jo teigimu, moterų, žinančių, ko konkrečiai nori, yra nedaug, todėl pasiruošimas dažniausiai prasideda nuo poreikių išsiaiškinimo: klausiama, kokie matyti darbai moteriai patinka, kokios yra inspiracijos, kokios pageidaujamos lokacijos, kur nuotraukos bus naudojamos.

Tinkamai pasiruošus, pasak A. Minkevičiaus, fotosesija moterims tampa malonia patirtimi, nes tereikia atvykti į vietą ir būti visa savo esybe, kol teka kūrybinis srautas.

„Nardymas tokiame sraute reikalauja didelio fotografo išmanymo ir gebėjimo sukurti abipusį pasitikėjimą ir atvirumą, kuris leidžia moteriai nevaržomai kurti savo kūnu, o fotografui – tapti tos kūrybinės kelionės stebėtoju ir pasakotoju“, – paaiškino A. Minkevičius.

Tokios atviros fotosesijos, anot jo, tampa įdomiais susitikimais su labai skirtingomis asmenybėmis, kurios yra visiškai atviros ir papasakoja dalykų, apie kuriuos nedrįsta užsiminti net ir artimiausiems draugams.

„Kartą man viena klientė sakė, kad labai įdomiai jaučiasi – stovi be rūbų prieš nepažįstamą žmogų, tačiau visiškai nesivaržo ir neturi galvoti, ką čia pasakius. Įdomus pokalbis gimsta organiškai. Tokia būsena – mano siekis, nes tik joje gimsta gražiausi darbai“, – sakė fotografas A. Minkevičius.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)