Kai pasaulyje mus kas nors pagiria, kai kur nors pamini, kai išrenka į kokį nors geriausiųjų trejetuką, penketuką ar dešimtuką, mes paklaikstame iš džiaugsmo. Žandai plyšta nuo šypsenų, jei kokia nors eglė pasirodo gražiausių eglių topuose, visai nesvarbu, ką patys apie ją manome.
Lygiai taip pat isteriškai sutinkame ir kritiką. Neduokdie koks užsienietis sukritikuos. Nesvarbu, kad patys dedame, kaip mano krašte sako, kaip nuo viškaus. Jei Lietuvos virtuvė bus išrinkta tarp pasaulio blogiausiųjų, raitosimės rankoves ir kaip normalūs kaimo bernai eisime į muštynes. Vienas kaimas su lazdomis važiuos kito sudaužyti.
Na, pažiūrėkite, kaip mums dar svarbu, ką Europa apie mus pasakys Eurovizijoje. O jei kažkur prie galo kaip uodega vilksimės, nuaidės tūkstančiai pasiūlymų ten niekada nebevažiuoti ir gėdos nesidaryti. Kad mums patiko, kad mums smagu buvo – anokia čia vertybė.
Savivertė – artima ramybės draugė. Malonu kažkam patikti, bet tai nėra svarbiau nei patikti pačiam sau, lygiai taip pat – kitų vertinimai nei tavo judėjimo kryptį keičia, nei savęs vertinimą. Tai pritaikoma ir tautai, ir žmogui individualiai. Neužtikrinti savimi blaškosi nuo pagyrų ir kritikos, pamiršdami, kad tai dėl savęs gyvena.
Su kalba irgi turime isterišką santykį. Iš vienos pusės – neadekvačiai ja didžiuojamės, neužsičiaupdami apie sanskritą, seniausią pasaulyje kalbą, apie jos išskirtinumą. Pykstame ant pusšveplių emigrantų vaikų, nes išgelbėk viešpatie – akcentas girdisi, kodėl neišmokei vaiko lietuviškai paukšteliu čiulbėti. Pykstame už anglakalbes frazes, vartome akis, koks blogas tas dabarties jaunimas. Turime kažkokią įstaigą, puntančią mokesčių mokėtojų pinigais, įsitikinusią, kad geriau už čia gimusį, augusį ir visą gyvenimą ta kalba kalbėjusį žmogų lietuviškai moka. „Nevartotinas priešdėlis”, – moko mus toji įstaiga, aiškindama, kad negalima nieko dapilti, bet kažkodėl pamiršta, kad, elementariausias baravyko pavadinimas – slaviškos kilmės. O jei tiksliau – rusiškos. Bor – giraitė, sosnovy bor – pušynėlis.
Mes turime kažkokias tai komisijas, kurios mūsų kalbai neleidžia gyvai keroti, bujoti, kuri vis bando kažką apkarpyti, nurodyti, nubausti, tačiau be didesnių problemų susitaikome, kad Vilniuje didžiojo pavežėjo įmonės vairuotojai – dažniau nei kas antras lietuviškai neponimajet.
Be abejonės teisingai padarėme išskėstomis rankomis priėmę tiek ukrainiečių, kiek tik norėjo pas mus atvykti. Turime bendrą priešą, esame broliai ir sesės. Ir be jokios abejonės karo pabėgėliams privalėjome suteikti kitokias sąlygas nei bet kuriam kitam atvykėliui.
Tai, beje, ir padarėme. Žmonės iki pat šiolei padeda ukrainiečių karo pabėgėliams, kai Rusija Ukrainą užpuolė prieš daugiau nei dvejus metus.
Į Lietuvą suplūdo ir galybė ukrainiečių, ir baltarusių, ir rusų, ir visokiausių uzbekistaniečių, ir jei gerbia šalį – tai aš visus maloniai kviečiu, kultūrinis pasimaišymas, mano manymu, yra įvairiapusiai puikus dalykas. Bet ar gerbia šalį?
Net ir karo pabėgėliai per daugiau nei du metus jau galėjo ir turėjo pradėti mokytis kalbą. Karas, akivaizdu, rytoj nesibaigs. Dalis jų, beje, ne tik pradėjo, bet ir išmoko. Kita dalis – kalbant apie įvairių tautybių imigrantus – yra įsitikinę, kad privalai su jais kalbėti rusiškai. O jei ne, tai ne jų problema. Štai, išsikvieti pavežėją, bet negali susikalbėti. Jis tavęs neranda, tu jo, nesusišnekate. Tavo laikas tai kainuoja. Bet problema ne jo.
Standartai tokie žemi, kad mes net nekalbame apie tai, kad gal tasai imigrantas kelias kitas kalbas moka – ir tada padedėja galimybė susikalbėti jei ne lietuviškai, tai kitaip. Pavyzdžiui, aš galiu su pavežėju susikalbėti angliškai, galiu – itališkai. Iš bėdos ir pora kitų kalbų šį tą išsiaiškinčiau. O kažkas čia atvykęs yra įsitikinęs, kad tiesiog privalo čia viską, ko pageidauja, gauti rusų kalba.
Vidutinis lietuvis važiuodamas atostogauti į svečią šalį porą frazių jos kalba išmoksta. Ir itališkai padėkojame, ir vokiškai atsisveikiname, ir ispaniškai atsisveikiname. Pasižiūrėkite, kaip dirba turkai, ištisomis frazėmis kalbėdami kokia tik nori kalba, kad tik pirktumei iš jo.
Mes žinome, kaip reikia, žinome, kad kas nori – tas išmoksta. Ir vis tiek samdome tas susiraukusias, nesisveikinančias rusakalbes valytojas, nepatenkintas mūsų šalimi, nors turi darbą ir gauna atlyginimą nė minimaliai oficialios šalies kalbos nemokėdamos. Tu pabandyk Italijoje darbą susirasti, jeigu non parli italiano.
Negana to, pasiskundęs tais visais neponimajais kai kada dar gausi pamokymą nesusireikšminti. Štai tokius standartus keliame – lyg Lietuva būtų koks nerūšiuotų šiukšlių sąvartynas.
Aš esu iš tų žmonių, kurie džiaugiasi visais tais užsikertančiais bandymais prabilti lietuviškai. Kurie niekada nesijuoktų iš jokio akcento, iš jokių klaidų. Kurie mielai kalbėtų lėčiau, kurie bandytų suprasti net ir tuos rusiškus žodžius, jei jie maišytųsi su bandymu kalbėti lietuviškai. Bet nesiruošiu susiprastinti, kad čia sutilptų atvykėlių nepagarba.
Gerai išauklėtas žmogus žino, kaip svečiuose elgtis. Jei jų mamos neišmokė, pamokyti turėtume patys, aiškiai, griežtai parodydami nepriimtiną ribą. Tie, kas norės, greitai supras. O kam nepatinka – pasaulis platus, durys atviros. Nes visų pirma šioje šalyje patogu turi būti mums patiems.
