Patogu taip kliedėti, nes juk tada nereikia atsakyti už savo veiksmus. Gali vaikus mušti, gali jiems neteikti saugumo, nepadėti įgyti socialinių įgūdžių, gali klykauti, žeminti, gali nesiruošti vaikų auginimui, jam neatsiduoti. O tada kuo puikiausiai gali garuoti, kad Afrikoje tai vaikai neturi ką valgyti, o tau ant galvos juk nelyja, pilvas pilnas – ko dar nori.
Tokia propaganda buvo sugalvota tuo pačiu principu, kuriuo jos kuriamos įvairaus plauko sektose. Ten lyderiai ir sprendimai nekritikuotini. Jais neabejojama. O man atrodo, kad tai, kuo negalima abejoti – yra netikra. Idealūs tėvai, kurių negalima kritikuoti – kelia man tiek pat abejonių, kiek visokios komiškos, niekaip neįrodomos Kristaus relikvijos bažnyčiose. Tarkime, jo nagas. Šventas naivume. Seku seku pasaką, vilkas rijo ašaką.
Matote, žmogus tiesiog savo esme yra labai netobulas. Net patys geriausi žmonės atitinkamose aplinkybėse gali susimauti. O didieji pasaulio šventuoliai apskritai labiau primena velnią nei angelus. Arba bent jau pragaro angelus, kaip buvo pavadintas filmas apie motiną Teresę, ne tokią jau šventą moterėlę, kaip kad pasakos sekamos. Bet apie ją kitą kartą.
O be to, juk nieko čia keisto – didžiausios davatkos paprastai savyje turi daugiausiai velnio. Iš arti mačiau. Štai, prieš kelias dienas paskambino man labai dievotas giminaitis, tokio purvo prišnekėjo, bet Šventą raštą tai žino. Kas, kad tarakonai per ausis veržiasi, kryžiumi neišmuši. Matyt, kuo purvinesnis esi, tuo didesnis poreikis prisidengti neliečiamumu ir šventumu.
Panašiai juk ir su tais, kurie visus iškrypėliais vadina. Pasakyk „oralinis seksas“ arba „seksas per pirmąjį pasimatymą“, tai oi, kaip šauks šventeivos. Tačiau kai pasižiūri tokių tekstų statistiką, matai, kad jie – muša visus skaitomumo rekordus. O demografija teigia, jog tai tie patys rėksniai, slaptomis, kai niekas nemato, apie ano galo reikalus ir skaito.
Pasaulyje nėra šventųjų, o tie, kurie nori, jog galvotumėte kitaip, siekia patogiai jus valdyti. Bijo kritikos. Supranta, kad jie patys gerokai prisidarę ir jei tik kas kilstels jų sijonus – taip užsmirs, kad nebus kur dėtis.
Tokie žmonės yra linkę įsivaizduoti, kad vaikas – tai jų nuosavybė. Kas irgi jau savaime narcisistiška. Viskas, kas yra jų – tai pareiga. Pareiga rūpintis, pareiga sukurti saugią erdvę, pareiga patenkinti vaiko emocinius ir fizinius poreikius.
Taip, aš sutinku, kad vaikas nėra ir valstybės. Vaikas – pats savo. Tačiau kai tėvai nesugeba atlikti savo darbo, o tokių, deja, yra, normali praktika yra įsikišti valstybei. Sistema ir sistemingumas apskritai nėra blogas dalykas, tik reikia nuolat ir atviromis akimis pasitikrinti, ar jie neišsigimė. O šiaip – jie tereiškia tvarką
Norėtųsi, kad ir prie siautulingų barų niekada nereiktų įsikišti valstybei, t.y. policijai. Norėtųsi, kad į susipykusių kaimynų ginčus jai kištis nereiktų ir suaugę žmonės išsiaiškintų be mediacijos ir teismų. Bet yra kaip yra. Taip ir su vaikais. Būtų tiesiog nuostabu, kad visi tėvai būtų apsiskaitę, sąmoningi, prasmingų vertybių, didelės kantrybės. Bet taip nėra. Matuko mama irgi jį gimdė, kaip ir Jonaitienė savus į pasaulį paleido, nors po to to savomis rankomis iš pasaulio atsiėmė.
Pasitaiko tėvų smurtautojų. Tėvų žudikų. Tėvų, kurie gaili savo pačių vaikams. Kenkia.
Bet tik pasakyk apie tokius vieną žodį – net ne kritiką, paprasčiausią faktą. Tarkime, „buvo žiaurus“, „mušė“, „menkino“, „kritikavo“. Oi, „taigi negalima taip ant tėvų sakyti“, „juk čia TĖVAI“. O vaikams taip galima daryti? Čia juk vaikai. Tavo.
Na, o suverenai yra prasti tėvai vien jau todėl, kad atskiria savo vaikus nuo pasaulio ir nediegia socialinių įgūdžių. Augina pagal savo pačių baimių ir neapsiskaitymo pasekmes.
Pasauliniai pavyzdžiai rodo, kad panašiose bendruomenėse išsivysto ne kas kitas, kaip išsigimėliški, iškrypę santykių modeliai. Paskaitykite Taros Westover „Apšviestąją“ – tai knyga, rašyta remiantis tikrais faktais, apie mormonų survivalistų atsiskyrėlių šeimą.
Gyvenusią ne kažkada, o visai neseniai, tuo pačiu metu, kai augau aš. Tik JAV, Aidaho valstijoje, daugiausiai žinomoje bulvėmis ir laukine gamta. Fanatikas tėvas priešinosi mokslui, sistemai ir ruošėsi pasaulio pabaigai. Tėvai savo vaikams nesuteikė galimybės eiti į mokyklą. Nesuteikė galimybių apsilankyti pas gydytoją net šiems sergant.
Knygos autorė, aprašiusi savo pačios istoriją, ištrūkusi iš didelių psichinių problemų turinčių tėvų gniaužtų, pasaulyje jautėsi labai nesaugiai. Buvo siaubingai traumuota. Jai reikėjo išmokti funkcionuoti visuomenėje – juk tėvai jos tam neparuošė. Prišnekėjo, kad pasaulis baisus, iškreipė jo vaizdą. O rado ji jį visai kitokį.
Suverenai vaikus moko bijoti ir parazituoti. Tai labai ydinga. Jie siekia kontroliuoti savo vaikų žinių lauką. Minėtosios moters tėvas atiminėdavo iš vaikų vadovėlius. Amišai, kita religinė atsiskyrėlių bendruomenė, lygiai taip pat sąmoningai ribojanti vaikų sąlytį su aplinkiniu pasauliu, irgi stengiasi, kad vaikai per daug neišmoktų. Tai vienintelis būdas jiems užsitikrinti, kad visko bijantys, viskuo tikintys vargšiukai liks bendruomenėje.
Taip, vaikus reikia mokyti žiūrėti kritiškai. Bet uždaryti juos nuo pasaulio – nusikalstama.
Svarbiausia – niekas vaikų neatiminėja iš tiesiog keistuolių. Pažįstu į valias keistų žmonių. Vieni – tiki horoskopais ir vaikšto pas būrėjus. Kiti – yra homofobai ir rasistai. Treti – į maistą deda vegetą. Ketvirti – neskaito knygų. Penkti – rašinėja šlykščius anoniminius komentarus. Šešti – nepažįsta muilo su vandeniu. Ir niekas iš jų vaikų neatiminėja.
O disfunkciniai tėvai turi pareigą išmokti deramai elgtis, įgauti įgūdžių, įdėti pastangų ir tada gali savo vaikus atgauti. Ir niekur bėgti nereikės.
Bet toks tas parazitų gyvenimo modelis. Jie geriau pateisins savo tinginystę tariamu herojiškumu arba aukos vaidmeniu negu iš tiesų pajudins užpakalį. Jie geriau apsimes sistemos auka nei pripažins, kad pats yra agresorius.
