Priminsiu, kad pastarasis nėra sandėlininkas prekybos centre ar vilkiko vairuotojas, kas yra geros, reikalingos ir garbingos profesijos, bet jos turi gerokai mažiau įsipareigojimų bei atsakomybių už tai, ką kalbi. Gitanas Nausėda, deja, vis dar yra Lietuvos Respublikos prezidentas, kurio viena esminių pareigų – viešasis kalbėjimas. Nieko keisto, kad prasto alubario Stoties rajone standartas vienas, na, o Prezidentūroje – kiek kitas. Bent jau taip tikėčiausi.
Ar nuo šito minčių užkietėjimo dangus sugriuvo? Ar kas be stogo liko, ar kam fiziškai skaudėjo? Ne, tikrai ne, kai esi pratęs, gali nesunkiai apsimesti, kad tavo šalis prezidento neturi, ir tada autoritetų šioje vietoje neieškai. Trejus metus taip gyvenant ilgainiui prisitaikai, pamiršti, ką reiškia didžiuotis, sekti, palaikyti, klausytis – ir tikrai nieko baisaus nenutinka, ypač tiems, kas patys sava galva naudojasi. Bet tada kyla klausimas – kam tas prezidentas išvis, jei jis neatlieka savo pagrindinės funkcijos, ir tu gyveni, lyg to prezidento apskritai nebūtų. Ar kuris jūsų sutiktų samdyti valytoją, kuri nevalo, tik kartais ateina, perbraukia pirštais per dulkinus paviršius, iš spintelės pasigrobia saldainių ir išeina? Na, tai kodėl tokį prezidentą renkame, t.y. samdome?
Jau nebe pirmą kartą valstybės vadovas leidžia suprasti savo pažiūras, kurios niekaip neįsipaišo į žmogaus teisių rėmus. Kad prezidentas atsisako priimti homoseksualius asmenis kaip lygius, žinome jau seniai. Bet diskriminacijos paprastai seka viena kita, aktyvus homofobas retai kada būna aistringu moterų teisių gynėju, smurtaujantis prieš gyvūnus – vargiai kada palaiko vaikų teises ir taip toliau. Pagarba elementariosioms gyvybės teisėms yra viena ir nedaloma, taigi, nieko keisto, jog Nausėda, kaip pasirodė nebe pirmą kartą, ir moteris laiko kažkokiais antrarūšiais padarėliais, ir joms pasitelkia dėdės Zenono užstalės anekdotus, kuriuos pastarasis pradeda pasakoti ne po pirmosios taurės.
Tai, ką kalba prezidentas, tiesiog banalu. Ar tai žeidžia? Ne daugiau nei pypsėjimas iš automobilių bei rėkavimas duoti paimti už kurios nors kūno dalies. Bet mes ir vėl grįžtame prie to paties: nejaugi nusiritome iki to, kad valstybės vadovui taikome tuos pačius standartus kaip pypsintojui? Nejau atsisakome konteksto, elementarios etikos, lyderio, autoriteto idėjos? Nes man tai skamba kaip baisus kolūkietiškas dalykas. Po jo – galim pradėti kūrenti knygas, nes juk dega, šilta, nereikia sureikšminti, prievartauti moteris trumpais sijonais ir ryškiu makiažu, nes nereikėjo provokuoti, ir garsiai bezdėti prie stalo, nes vienaip ar kitaip visi tai darome ir nereikia vaidinti geresnių nei esame. Tada mes atmetam visą kultūros, mokslo, žmogaus energijos, civilizacijos vertę, lipam atgal į medį ir čiulpiame bananą.
O ko daugiau tikėtis, jei valstybės prezidentas leidžia sau garsiai skirstyti moteris į vertas vesti ir į vertas tik nusivežti prie ežeriuko? Ko tikėtis, jei Nausėda atvirai sako, kad vienos vertos tik pabirbinti, o kitos – nebirbinamos, jos tik vedamos? Ko tikėtis, jei tas, kuris turėtų būti lyderiu, nė nemato vyro ir moters kaip lygių vienetų, kurie kartu nusprendžia, tuoktis ar ne, praleisti gerą naktį be įsipareigojimų ar ne, ko tikėtis, jei anot prezidento – tai tik vyro sprendimas. O moteris – ji toks gyvūnėlis, už kurį mažiau sprendimo laisvės ir teisės mano namuose daugiau turi mano šuo. Taip ir įsivaizduoju vaidilutę Nausėdienę, laukiant, kol vyras tars žodį, ką daryti: dabar tuoktis, dabar valgyti, dabar gali susirasti kokį darbuką, dabar jau gimdyk vaiką, dabar daugiau šypsokis, dabar marš prie puodų – ir jokios piktdžiugos, tik liūdesys.
Galima sakyti, kad tai – tik žodžiai, bet mes kvailiai, jei atsisakome rinkti žodžius. Ne akys, o žodžiai yra sielos veidrodis. Ir jų mokėti daug bei skirtingų – gerai, bet nemokėti jų pritaikyti, kur vartoti tinkama, tai juk asocialumas. Tada ir prasideda nesusivokimas, kad į draugą gali kreiptis „tu“, bet netujini padavėjo restorane, kad parduotuvėje nelipi kitam ant galvos eilėje, o taip pat į eilės vidurį neužleidinėji savo draugelių, nors savuose namuose darai kaip nori, kaip tik susitarei su savo šeima ar artimaisiais, kad galbūt seksistiniai juokeliai gali rasti savo vietą atitinkamame humoro šou, bet ne Prezidentūroje. Žodžiai svarbu, o tas, kas nemoka jų parinkti vietoje ir laiku, gal neturėtų eiti pareigų, kurios reikalauja šių gebėjimų. Aš, pavyzdžiui, nesiprašau dirbti į chemijos laboratoriją ar į baldininko dirbtuves, nes to nemoku ir tikrai visiškai nenusimanau. Kodėl Nausėda pasirinko kandidatuoti į prezidentus, jei jam neįkandama jo darbo etika bei diplomatinė kalba?
Užvis keisčiau, kodėl Nausėdai niekas nepataria ir nepadeda tiek nebenusišnekėti. Nuo pirmosios dienos šis garavo tai apie berniukus, kurie atbėga jo kažko paklausti, himną giedodamas prisipažino dirbantis savo naudai ir tauzijo tauzijo tauzijo. Kurį laiką stengiausi prenzidento netarkuoti, nes karo atžvilgiu jo pozicija buvo patenkinama, na, o konfliktų šalies viduje karo metais reikia kuo mažiau. Bet gal ir valstybės vadovo komanda galėtų nors kiek pasistengti ir pabandyti patarti, kad šis nekalbėtų vėjų? O gal komandoje – irgi homofobai, seksistai ir kokie nors rasistai, nes, kaip ir sakiau, diskriminacija po vieną nevaikšto?
Prezidentas ir vėl nusišnekėjo. Jam dažnai pasitaiko. Dabar šis skundžiasi, kad niekas nesiklausė, ką jis iš tiesų norėjo pasakyti. Taip, teisingai, prezidente. Ir taip bus ir toliau, nes jūs šnekate bet kaip. Kai norėsite, kad jus išgirstų ir suprastų, pasistengsite pasiekti adresatą. Mano srityje, komunikacijoje, prastai suformuluota žinutė laikoma siuntėjo fiasko, o ne gavėjo užsispyrimu nesiklausyti. Jei kalbi, tavo tikslas ir darbas – parinkti tinkamus žodžius ir tinkamai juos surikiuoti, taip, kad tavęs nesuprasti tiesiog negalėtų. Gal jums padovanoti komunikacijos pamokų?
