O štai moterims – o, moterims – joms nuo amžių amžinųjų buvo galima zyzti, inkšti, bliauti, isterikuoti, mauroti, kriokti ir braukti iki kelių nutįsusį snarglį kiek tik širdis geidžia. Ar filmas liūdnas pasitaikė, ar vyras į akį davė, ar hormonai privedė, ar sūnus į mokslus išeina – žliumbk į sveikatą.
Vis dėlto, atrodo, šis pasakymas įvairių socialinių ir idėjinių grupių sutartinai varomas lauk. Regis – kažkokia užuomina į vyriškus jausmus jau daug kur leidžiama, vyrui nesusigadinant įvaizdžio. Šiuo atžvilgiu vyrai per milimetrą priartėja prie moterų ir tarsi duodama suprasti, kad abi lytys yra truputį žmonės. Tačiau net kovotojų už lygias teises (dažniausiai moterų, jei jau kalbant atvirai) galvose knibžda laikmečio ir dviveidiškumo užauginti stereotipai, kuriuos slėpk tu kiek nori po feminizmo judėjimais, lenda, rupūžės, ir išduoda, kad lygių teisių niekas visiškai nenori. Nes lygios teisės – baisiai nepatogu. Juk savo silpnybių nebegali pateisinti tuo, ką turi tarp kojų, viskas krenta ant tavo pačio kupros ir atsakomybės. Tų grynuolių, kurie iš tikrųjų pasiruošę būti lygiais, be išlygų, vos po mikroskopu matosi, o dauguma žaidžia kaip patogiau.
Pasvarstykime garsiai, koks likimas šiandien lauktų vyro, garsiai pasijuokusio iš moters išvaizdos. Nelįskime į požemius ir dugną – ten garantuotai visi išsikoliotų, pasisiųstų, pasiūlytų į snukį – gal net ir duotų – ir nieko netikėto ar įdomaus nenutiktų. O jeigu juoktis ne tai, kad šiaip iš išvaizdos, bet, pavyzdžiui, nukarusių krūtų ir didelių lytinių lūpų? Taip ir matau, kaip patyčių iniciatorius spirga ant laužo, karts nuo karto pabadomas šakėmis, kad geriau degtų. Tiesą pasakius, pats kaltas – visiškai nenorėčiau jo apginti. Bet o kaip su analogiška situacija priešingoje lytyje?
Pastarieji mėnesiai keletą Lietuvos vyrų įkvėpė apnuoginti savo penius ir juos parodyti internete. Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad greičiausiai viskas tik per žioplumą, o ne dėl egzhibicionistiškų pomėgių – juolab, kad lytinių organų atvaizdai buvo nedelsiant pašalinti iš socialinių tinklų su begale pasiteisinimų, kaip ir kodėl taip galėjo nutikti: kažkam telefoną pavogė, kažkam į socialinius tinklus įsilaužė. Na, parodė tai parodė, kur kas baisiau už netyčinį parodymą man visada yra tai, kiek smalsuolių nori pasižiūrėti, prašinėdami „atsiųsk man“, „kas nors įkelkit“. Bet o kiek lygių teisių gerbėjų sau leido komentuoti: per mažas, per plonas, per kreivas. Čia tik gėlytės, tik žiedeliai, kokias žodžių puokštes galima sau leisti, kalbant apie vyro kūną, kai esi moteris. Ir storas, ir šakalys, ir nupiepęs, ir tešlius, ir neūžauga, ir šlanga – visaip galima vadinti, įtraukiant ir necenzūrinę leksiką, kurios šį kartą pasibodėsiu.
Taip ir su amžiumi – šiukštu, neklausk moters, kiek jai metų. Šito niekada nesupratau: kodėl negalima klausti, lyg metai būtų kažkas gėdingo, kažką daugiau nei apie tai, kiek laiko jau vaikštai šia žeme, pasakantis dalykas. Vyro ne tik klausti galima: iš vyro nebaudžiamai galima šaipytis prikišant viduramžio krizę ir nupušimą, atėjusį su amžiumi. Juokimės į sveikatą.
Vis dėlto, visus šiuos man gerokai lenkia bandymas prastumti lytį į postus, pareigas ir vaidmenis. Nuolat matau svaičiojimus, kad vienoje ar kitoje institucijoje per mažai vyrų ir per daug moterų. Štai, neseniai viena instagramų žvaigždė piktinosi: kodėl televizijoje tiek vyrų? Kodėl toje laidoje daugiau vyrų nei moterų? Reikia pridėti moterų, kad būtų po lygiai.
Tai ir po lygybių. Dėl manęs – lai nei vienos moters toje televizijoje nebūna, jei nenusipelnė. Lygios teisės yra ir lygūs reikalavimai, o ne praeikit, prašom, panele, kaip tik turim du vaikinus, tai dabar dar dvi merginas paimsim, kad būtų lygybė. Nėra kito dalyko, labiau atspindinčio nelygybę, kaip fiktyvus lygybės inscenizavimas.
Kai išrinkome prezidentę moterį, galvojau, kad esame dar lygybės kelio pradžioje – kad todėl tiek krykštavom ir didžiavomės: prezidentė moteris, kokie mes šaunuoliai, kokie pažangūs, kokie tokie, anokie, ai ai ai. Toks kaimietuko sindromas: man, vaikui, penkiametei, ir Kaunas atrodė dangoraižių ir šviesų miestas, o senamiestis – sunkiai apeinamas gigantas. Tad ir džiaugsmas atvykus būdavo ne visai proporcingas, hiperbolizuotas, emocijos šaudydavo per kraštus. Taip ir su ta pirmąja prezidente moterimi – maniau, pirmasis kartas pažadina tokias vaikiškos laimės emocijas ir išraiškas. Tačiau laikas bėgo ir tai darėsi komiška: juk ne beždžionėlę nuo medžio išsirinkome, o išsilavinusią, ryžtingą, kryptį turinčią moterį – kuo čia stebėtis? Būtent tas stebėjimasis, neproporcingas džiūgavimas dėl lyties savaime, rodo, kiek dar daug galvose nelygybės.
Tikra lygybė moterims ne tik vadovaujamas pareigas ir galimybę gyventi pagal savo supratimą atneša. Atneša dar ir labai daug įsipareigojimų, darbų, atsakomybių bei verčia atsisakyti ydingų įpročių. Kaip, pavyzdžiui, dvigubi standartai, šaipantis iš priešingos lyties. Ar pakelsite, moterys? Aš tikiuosi, nes popietės arbatėlės su draugėmis, kurio buvo didžiausias, o kurio mažiausias, nepadės.
