42-oji karo diena ir kuo toliau, tuo labiau glumina skūpydlų dejonės, o ką jiems kas duos. „Viską tik ukrainiečiams“, – komentaruose rašo vyrai ir moterys, sielos ubagai, užkoduoti elgetos. Jie gaili ukrainiečiams darbo, nors čia pat rėkia, kad už tiek ir taip nedirbs, jos gaili ukrainiečiams savo vyrų – nors kažin kas juos ir už pinigus ims, jie gaili svetimu gerumu pabėgėlių šeimai duoto buto – nors tų pabėgėlių tikrieji namai susprogdinti, sunaikinti, likę tik dulkės.
Ne kartą tokiems, snapais žemę ariantiems, pasiūliau: jei neturite ko valgyti, sakykite – nupirksiu jums kruopų. Ir ką? Viena net atsakė, kad jai ne tik nereikia, bet dar ir man nupirkti galėtų. Ji turi, jai visko pakanka ir dar kitam galėtų duoti – bet skaičiuoja, kiek ir ko kitas davė baisaus karo gniuždomam žmogui.
Kitoji komentavo, kad Lietuvoje pilna benamių, kuriems valdžia atsuko nugaras – o mes dovanai butus daliname ukrainiečiams. Vėlgi – pasakiau, kad jei žino konkretų žmogų, kuris neturi namų, ir kuriam valdžia nesuteikė pagalbos – ir pašalpų nedavė, ir į nakvynės namus nepriėmė, niekaip nepadėjo, nors jis tos pagalbos ieškojo – tegu parašo man. Kiek mano jėgoms, bandyčiau pajudinti. Prašyčiau savo skaitytojų, kad judinti padėtų. Pasiūlymas nebuvo ironiškas, jei tik tiek tetrūksta, kad griūtų šita pavydo pilis, skirčiau tam savo laiko. Kiek gavau laiškų? Nulį. Zero. Apvalią skylę.
Nėra ką ir kalbėti apie tokius sielos elgetas. Užpakaliai pilni, bet įprotis skųstis stipresnis. Na, pasakykite, ko mums Lietuvoje trūksta? Išlepusių akiplėšų zyzimas, atsakysiu aš jums. Mes turime visko – o jei per mažai, turime atrištas rankas susikurti, užsidirbti daugiau. Bet jiems netinka pastaroji mintis – jie nenori užsidirbti. Jie nori, kad duotų. Kad mesteltų kaip elgetai prie Aušros vartų į kepurę. Orumas nėra vertybė – parduoti orumą velniui jiems nėra problema.
Mėnesį mano namuose gyvenę ukrainiečiai pabėgėliai orumo turi gerokai daugiau. Rytoj išsikraustantys, nes išsinuomojo butą, jie keliskart klausė: tai kiek sumokėti. Tai gal bent komunalinius mokesčius apmokėti? Sutarėme, kad sumą, kuri jiems priimtina, perves Ukrainą ginantiems žmonėms. Jie nekaulijo: duok duok duok. Tuo ir skiriasi karo pabėgėliai, žmonės, išguiti iš savo šalies, nuo kaulijančių dvasinių skurdžių: jiems tai gyvenimo drama, nelaimė, ne pasirinkimas, o šlykšti realybė, o ne proga gauti kažką nemokamo.
Ir tai, ką mes iš tiesų galime, išlaikydami savo užpakalius saugius ir neapšaudytus, tai padėti jiems materialiai. Mums nereikia bėgti į karo lauką ir rizikuoti savo gyvybėmis. Tereikia paskirti savo laiką ar pinigus – ir man tai skamba kaip visai nesunki auka, lyginant su tuo, ką šiandien aukoja ukrainiečiai. Pinigai išeina ir ateina. Jei šalis saugi, yra tiek būdų juos uždirbti. Jei šalis saugi, nieko tokio mėnesį kitą gyventi paprasčiau. Tai tokia maža kaina – ar tikrai turime teisę skųstis?
Jei ne iš širdies gerumo, tai bent jau iš egoistiškumo. Nejau yra nesuprantančių, kad jei diktatoriui pavyktų palaužti Ukrainos tautą, jis taptų nesustabdomas? Nejau yra nesuprantančių, kad Lietuva visada buvo viena geidžiamiausių diktatoriaus svajonių? Sena manija atkurti Sovietų sąjungos teritoriją ir net ją išplėsti. Ne tik – manija ir nuoskauda mažam ir, iš pirmo žvilgsnio, neypatingam žemės lopiniui, kuris turi penkiskart daugiau drąsos nei teritorijos, penkiskart daugiau tvirtumo, ištikimybės sau, ir nuolat kaišioja pagalius į ratus. Saugodami Ukrainą ir jos žmones, saugome save.
Todėl mane ir glumina mintis, kad aukojimas Ukrainai – pasirinkimo klausimas. Nemanau, kad turime pasirinkimą. Išimtį taikau tik ligoniams. Taip – pinigais prisidėti gali ne visi ir tai nėra gėdinga. Bet savo rankomis – visi, išskyrus sergančius. Savanorystės formų yra begalės: nuo fizinio iki protinio darbo. Kai kuriems geriems darbams užtenka pamaigyti mygtukus feisbuke. Nesuprantu ir nesuvokiu menkystės tų, kurie pasipūtusiai praėjo per tūkstančius įvairiausių galimybių formų nė nesustoję. Nenorite nei apginti kito, silpnesnio, nei apginti savęs, savo vaikų, žmonų, sūnų, augintinių? Ko toks žmogus vertas ir ko jis gali tikėtis iš kito? Ar beturi teisę prašyti pagalbos?
Žmonių galimybės skirtingos, bet įgyvendintos jos visos svarbios: kas sriubos išvirė karo pabėgėliams, kas pervedė eurą, kas tūkstantį, kas padėjo paramą pakuoti, kas dalinosi skelbimais apie renkamą humanitarinę pagalbą, kas savo butą užleido, kas atidavė reikalingus daiktus, kas darbą pabėgėliams padėjo surasti, kas dalyvavo protestuose ir demonstracijose, kas išmoningiausiais būdais bandė rusus informuoti apie tikrąją padėtį. Visa tai yra daug ir pakankama, prieštarauju kito menkinimui „kas padarė daugiau“ pagrindu. Bet nedaryti nieko – ir dar kelti nepasitikėjimą darantiems – nepateisinama.
Todėl į klausimą, ar galima neaukoti Ukrainai, mano atsakymas yra toks: jei turi žmogiškumo ir atsakomybės, ne, negalima. Negalima nors kažkokia forma nepaaukoti. Jei turi nors kruopą padorumo, sąžinės, jei turi širdį, tiesiog negali praeiti pro skerdžiamą tautą, apsimesdamas, kad nieko nevyksta. Jei turi sielą, jei esi daugiau nei kaulai ir skūra, negali pavydėti išniekintai, išžudytai, naikinamai tautai. Negali pavydėti žmonėms, kurių vienintelis noras – likti gyviems ir apsaugoti savo artimus. Jie nieko daugiau neturi tik viltį – kaip jiems galima pavydėti, turint didžiąją gyvenimo prabangą – laisvę rinktis?
Aš buvau auginama su tvirtu įsitikinimu, kad dalinimasis su tuo, kam labai reikia, manęs nenuskurdins, tik praturtins. Su tikėjimu, kad tas, kuris grobia tik sau, galop tampa elgeta – dvasine ar fizine, nesvarbu. Abi šios elgetiškumo formos yra baisu – dvasinis elgetiškumas gal net baisiau, nes iš fizinio visada turime šansą ir galimybę išsiropšti. Šios dvi mintys manęs niekada nepavedė ir neapgavo. Orumas ir dosnumas man visada galiausiai davė daugiau nei šykštumas.
