Patikėkite, aš žinau ir suvokiu, kaip neteisingai ir žiauriai tai skamba. Ir kiek vilčių dūžta, ir kiek tikėjimo miršta. Vis norisi prieštarauti, kad ir taip būti negali, ir taip elgtis neteisinga, ir šitaip būti neturėtų. Neturėtų, neteisinga – na ir kas, niekam nerūpi.
Ir ši neteisybė turėtų būti didžiausiu spyriu į sėdynę. Nes pasirodo, kad egzistuoja tik vienas vienintelis žmogus, kuris garantuotai gali jumis pasirūpinti: tai jūs pats. Kuo anksčiau tai suvoki, kuo anksčiau meti tikėtis rūpesčio ir malonės iš kitų, tuo saugiau jautiesi.
Čia kaip su tomis vyrų išlaikomomis moterimis: nieko nėra blogo, jei toks susitarimas tenkina abi sandoris tenkina abi puses. Bet ne veltui moteris raginama pagalvoti, ką darys, jeigu. Jei paliks, jei numirs, jeigu jeigu jeigu.
Turi savimi pasirūpinti, nes tai tau gyventi su visomis pasekmėmis. Ir maža, kas ką sakė ar žadėjo, maža, kokia valdžia kokius mokesčius iš tavęs ėmė. Taip jau būna. Sakė ir pamiršo. Sakė ir persigalvojo. Sakė ir pasikeitė situacija.
Geriausiai gyvena tie, kuriuos valdžios sprendimai ir pažadai kaso mažiausiai. Valdžios keičiasi, ateina, praeina, tai kiaulės ant altoriaus užsilipa, tai po cirko pasirodymo užsilikę klounai pasirodymą surengia, tai kažkas viltingo iškyla. Tepasiunta. Siekiamybė yra kuo mažiau priklausyti nuo kitų, net jei visiška nepriklausomybė ir yra neįmanoma.
Pavyzdžiui, žiūrėkit. Dar dūmai neišsisklaidė Vilniaus automobilių sąvartyne siautusio gaisro. Dar vėjas taršos nenunešė į tolius. Taigi, šviežia naujiena.
Kada buvo apie gaisrą informuota? Pati tuo metu vaikščiojau po Vingio parką ir netiksliais duomenimis galiu pasakyti, kad iki informacijai pasirodant viešojoje erdvėje, gal net valandą laiko mačiau besiritančius tirštus dūmus. Kada atėjo informacija apie tai, kad langus žmonėms užsidarinėti? Kada į telefonus atėjo įspėjamieji pranešimai? Jau buvome visi sočiai dūmų pritraukę ir plaučius it lašinius išrūkę.
Ar kitą dieną kas nors keitėsi? Jokios aiškios, tikslios informacijos. Išskyrus pavienę labai bendrinę informaciją, išskyrus tai, kad buvo pažymėtos mokyklos, kurioms rekomenduojama dėl taršos mokslus tęsti nuotoliu, niekas nieko.
Būčiau tikėjusis, kad bus papasakota apie konkrečius taršos rodiklius konkrečiose vietose, ir kaip jie veikia žmogų ilgalaikėje ir trumpalaikėje perspektyvoje. Pabuvus toje taršoje ilgai ir truputį. Nuorodų, kiek sąlyginai saugu pabūti lauke – ar galiu išvesti šunį? O gal geriau išvykti iš miesto? Kurios kaukės nepadės, o kurias dėvėti, jei turi? Kokios pasekmės plautininkams? Ar didesnė rizika nėščiosioms? Ar vienodai elgtis Naujamiestyje ir Paupyje? Ką reiškia, kai vieni rašo, jog taršos lygis kritinio nesiekia, o antri teigia, kad kitas rodiklis – net tikrai pavojingas?
Nu ir nieko. Padegė, pakvėpavom ir praėjo. Bus kaip Alytaus gaisro padangų perdirbimo įmonėje atveju – smogas pusę šalies laikė apglėbęs, o praėjusių metų išvadose paskelbta, kad nei vietos gyventojų, nei ugniagesių sveikatai žalos padaryta nebuvo. Va, kaip gerai. Nors imk ir kišk galvą į pečių, gal net pasirodys kad sveika.
Panašiai, kaip sveika kaimiški ir ekologiški produktai su palmių aliejumi daugelyje prekybos centrų. Jūs matėte maisto sudėtis?
Pasakai – ir žmonės piktinasi: tai kodėl leidžia, jei taip nuodinga, tai kodėl mes čia turime skaityti tas etiketes, tai kodėl parduoda nuodus.
O va todėl jums reikia skaityti ir žiūrėti, nes jūs niekam nerūpite. Jei daiktas nesukelia tiesioginės ir ūminės ligos ar mirties, ką būtų galima traktuoti nusikaltimu, tai visiems paje… Na, nusispjauti. Ne tik ant jūsų, bet ir ant jūsų vaikų. Nes vaikams skirti maisto produktai neretai tokie patys baisūs arba dar baisesni.
Tik kodėl jūs stebitės. Štai, pavyzdžiui, dabar valstybė beveik atviru tekstu mano kartai ir net ir vyresniems sako, jog pensijų jie tikriausiai negaus. Mokesčius mokėkit, nemokėsit – bausim, bet kas jums iš to, tai šūdukas ant pagaliuko.
Valstybė nebrangina smulkiųjų verslininkų, šaiposi iš dirbančių su individualiomis veiklomis, nepasirūpina pilnavertiška pagalba neįgalių vaikų tėvams, absoliučiai nesusitvarko su didžiosiomis problemomis, kaip narkotikai, nors mielai vaikosi bobutes, pardavinėjančias kiaušinius ar puokšteles prie parduotuvės ant kampo. Taigi, aš nesistebiu.
Nenorėčiau skambėti kažkaip antivalstybiškai ar propaguoti anarchijos, juolab, kad telkti didžiules mases, kuriose yra neapsakomai skirtingų individų, reikia sistemos. Anarchijos irgi kuria karus ir suirutę. Tačiau propaguoju ir skelbiu individualizmą. Kaip Ayn Rand „Šaltinyje”. Todėl, kad tikėti ir laukti – tai kvailių naivumas. Matote, kad neveikia.
Ar nepastebėjote, kad kai kažkam reikia pagalbos, tai žmonės daug greičiau ir efektyviau patys suorganizuoja? Kiek patys prisidedam, kiek savo rankomis surenčiame, tiek ir yra? Esant reikalui mes sunkvežimius į Ukrainą vežame, milijoninius bairaktarus perkame ir tai darome daug greičiau nei visokie vilkinami valdžios sprendimai – ten, mat, neturi politinės valios rusiško tinklo, kuris nesiskaito su šita šalimi kaip tik nori, šlapiais skudurais išvaryti. Neseniai rusiškas „Mere” tinklas vėl šiokį tokį skandaliuką išbezdėjo, o paklausus, kodėl šis apskritai vis dar Lietuvoje, politikai kažką veblena apie surištas rankas. Supraskite – jie net ne šios valstybės šeimininkai.
To paties paklauskite apie tą automobilių sąvartyną viduryje miesto. Kodėl jis ten apskritai buvo? Tai taip ir klausinėsim po fakto, po nelaimių. O iki tol – niekam netrukdė, visiems gerai.
Mano skaitytojai kelia savaime suprantamus klausimus: jei mums taip prastai komunikavo apie elementarų gaisrą, kaip operatyviai ir kiek prasmingai mus informuotų apie didesnes nelaimes ir įvykius? Galvoju, gal ir gerai, kad po truputį suprantame nieko nesitikėti. Tik prisiimti atsakomybę ir ruoštis kiek pajėgiame.
Nėra taip, kad galvočiau, jog visa valdžia „vagei”, kaip rašo komentarų juokdariai. Nėra taip, kad sakyčiau, jog visi jie ten „prie lovio”. Gyvenime nesu rėkusi „paskutinis išvykstantis išjunkite šviesą”. Mokesčius moku sąžiningai. Noro būti gera piliete vis dar turiu, noriu Lietuvos laisvos, noriu jos saugios, noriu ją ginti. Vis dėlto, mano senelis mirė būdamas dideliu patriotu, politiniu kaliniu.
Bet valstybė manimi tikrai nepasirūpins. Gal retkarčiais ranką išties artimas mano, kaimynas mano, draugas mano, šiaip geras žmogus. O daugiau – kiek aš pati savimi pasirūpinsiu. Bet tai yra geriau nei naiviai tikėtis ir nusivilti.
