Ne, tai ne tie, kurie vartosi pakrūmėse. Ne šlubčiojantys, paburkę, prastai apsirengę pajuodėliai. Ne prostitutės prie stoties ir jų pardavėjai. Kalbu apie tuos, kurie atrodo kaip aš ar jūs. Jaunesni ir vyresni. Vaikai ir keturiasdešimtmečiai. Tie, su gerais telefonais, ir turintys darbą. Sotūs.
Aš irgi buvau labai naivi. Kai pats nesi net bandęs narkotikų, tai ir nesupranti. O kai parodo – netiki. Atsišnekinėji – gal čia toks žmogus, gal jam koks nervinis tikas, aš irgi, va, rankomis grąžau – nors ne narkomanė. Atrodo jie per gerai apsirengę, per įprasti, pernelyg gerai atrodantys, per jauni, per seni.
Matote, aš nė nežinočiau, kaip nusipirkti narkotikų. Nei lengvųjų, nei sunkiųjų, nors, kaip sakė toksikologas Badaras, lengvieji narkotikai – tai lyg būti šiek tiek nėščiam. Bet kokiu atveju, aš nežinočiau nei kaip nusipirkti žolės, nei kaip gauti kokaino, nei iš kur traukti amfetaminą.
O iš manęs, kai taip pasakau, juokiasi visi, gyvenę naktinį gyvenimą. „Taigi taip lengva, klube pusės minutės netruktum”, – šaiposi. Matote, aš nežinočiau nei nuo ko pradėti, nei į ką kreiptis. Iš karto ima kvailas juokas nuo minties, kaip paslapčiomis nepažįstamam vyrui, pasivedusi jį į nuošalę, iškošiu: „Turi narkotikų?”. Nė nežinau, ar viskas turi taip atrodyti.
Bet yra visa sistema. Kaip pasisveikinant maišelis perduodamas gatvėje. Kaip jie perduodami arba paliekami baruose. „Kiekviename klube atsirenki, kaip su kuo šnekėti”, – man aiškina žmonės. Bet kai kur, pasirodo, užtenka paklausti „Ar turi šniūrą arba žinai, kur gauti?”.
Yra užkoduotos susirašinėjimo programėlės, kurių pagalba savo dozę gausi vidury baltos dienos.
Įsijunkite muzikos, kurios klauso jūsų vaikai, paaugliai, vaizdo klipus. Šviečiantys neonai, akivaizdžiai į burną įsidedamos tabletės, braukomos nosys. Narkotikai ir narkomanija parodoma kaip svajonė.
Žiūrėjau aš vieną tokį ir garsiai stebėjausi. Rodoma, kaip apsivartojusi mergina ir toks pat vaikinas klube užkuria vienos nakties nuotykį ir kartu grįžta namo. O ten – svaiginantis seksas. Realybėje viskas atrodytų taip: du ne geriausio kvapo apsvaigę žmonės, kurie vienas kito nepažįsta, grįžta namo. Tada vaikinui neveikia jo aparatas arba priešingai – brūžina pusę nakties, niekaip negalėdamas pabaigti. Abu nežino, kas vienas kitam patinka, ir kas kitą užveda. Juk nepažįstami. Tada kažkuris išeina ir abu lieka tuštumoje. O vėliau – pagirios. Klipe to nerodo. Tik neonines šviesas ir venomis pulsuojantį ritmą.
Ilgą laiką mes apie narkotikus ir narkomanus kalbėjome kaip apie kažkokią tolimą problemą. Užribio problemą. „Jų” problemą. Bet man darosi baisoka, kad kas ketvirtas praeivis gatvėje, įskaitant ir vaikus, gali būti narkomanas. Ir nebėra jokio „jie”.
Pareigūnas pasakojo apie 11-metį iš normalia vadinamos šeimos. Narkomaną. Kuris savo tėvus nori papjauti, nes reikia dozės. Aš imuosi už galvos – vajezau, kokia tragedija. Bet tikiu, jog čia vienas toks atvejis per visą Lietuvą. Iš manęs juokiasi, sako, kad daug tokių matė.
Ir, žinote, aš ir mano draugai visai nebuvome šventi paaugliai. Žinojau, kaip įsigyti cigarečių ir alkoholio. Ir įsigydavome. Ir suvartodavome. Bet tai buvo gerokai vėliau. O 11-os mes dar tikrai žaidėme žaislais.
Laidoje, kurią vedu per DELFI TV, tas pats toksikologas Badaras pasakojo, jog baisiausia apie šių laikų narkotikus, kuriuos, beje, naudoja daugiausiai paaugliai, kad jie veikia ne kaip senieji, su kuriais viskas aišku: jie stimuliuodavo, ramindavo arba haliucionuodavo. Dabartiniai – viską daro vienu metu, kas techniškai atrodo neįmanoma. Tokį paauglį atveža komoje ir staiga jis šoka į euforiją. O tada vėl krenta į komą. Tokių paauglių atveža daug.
Aplinka naiviai numoja ranka: „Jie tik parūko”, – matydami kažkokius nekaltai atrodančius elektroninius aparačiukus jų rankose. Juk nė nesmirdi. Gali rūkyti patalpoje. „Tikriausiai geriau už cigaretes”, – samprotauja ir daro didžiulę klaidą.
Tie spalvoti aparačiukai – tai ateities kartos žudikas bei luošintojas. Beje, nemaišykite su kaitinamojo tabako aparatais. Teko iš specialistų girdėti, kad tai, jog neskiriame kaitinamojo tabako aparatų ir elektroninių cigarečių – sąmoningas suinteresuotų asmenų darbas. O pastarosios – gerokai pavojingesnės. Esminiai pavojingesnės. Ir ten mūsų rytojus ir ateitis pila visokius smagius skysčius, kurie štai tokias euforijas ir komas sukelia vienu metu.
Mes kažką kliedime apie žolę, kai ta žolė – seniai nebe tema. O kalbėti mums reikia apie tai, kodėl, pavyzdžiui, nevyksta reidai naktiniuose klubuose ir baruose. Jei nusipirkti narkotikų ten neužims minutės, būtų naivu tikėtis, kad apie tai nėra žinoma. Juk žinoma ir apie VIP staliukus, kurie svaiginasi ir netgi svaigina jaunas merginas.
Apie tai, kodėl nedaromi reidai mokyklose. Kodėl mokyklų valdžia paprastai tokių reidų labai nenori.
Ir kodėl mes vis dar nešnekame apie gydymą. Kaip kvailiai didiname bausmes, o gydyme vargiai stumiamės.
Narkomanija yra priklausomybės liga, kaip ir alkoholizmas. Alkoholikų į kalėjimus neuždarome, narkomanų irgi neturėtume. Arba bent jau turėtume palikti jiems pasirinkimą gydytis, užuot būti baudžiamiems. Griežtą ir rimtą gydymą.
Be reikalo mes į narkotikus žiūrime kaip į baisų, bet labai tolimą dalyką. Ta baimė iššaukia neigimą. Atstūmimą. O aš rinkčiausi žiūrėti kaip į labai artimą. Gal mažiau gąsčiotis, daugiau veikti. Jei tiek žmonių turi santykius su vienokiais ar kitokiais narkotikais, siūlyčiau nebestigmatizuoti narkotikų. Užuot tai darius – pagaliau priimti realybę ir kibti prie problemos šaknų.
Kaip ir sakiau – jeigu taip akivaizdžiai nekreipiamas dėmesys į narkotikų centrus, tam tikriausiai yra priežastis?
