Anksčiau klausinėdavau jų, kokių rizikų ši procedūra turi sveikatai – juk plaukai žmogui duoti, kaip ir visa kita, tam, kad atliktų konkrečią funkciją. O dabar – dėl paikos mados imti ir kažkuo sau iš nežinojimo pakenkti. Niekas man taip ir neatsakė. Nustojau klausinėti, ėmiau tiesiog tuos pasiūlymus atmetinėti. Aš bijau. Kodėl jūs nebijot?
Nežinau, ar toji procedūra pavojinga. Gal ir ne. Bet faktas, kad grožio industrija siūlo visą krūvą pasidailinimo būdų, kurie sveikatos prasme yra bent jau abejotini. O nieks nebijo. Žmonės bijo vorų, bijo plaukuotos pažasties, bet nebijo savęs suluošinti dėl „grožio“.
Pavyzdžiui, keratininis plaukų tiesinimas. Grožio specialistams siūloma per daug nekvėpuoti, kai atlikinėja procedūrą. Truputį pasiknisę internete rasite istorijų, kaip kirpėjoms nuo ilgamečio ir dažno buvimo prie šios garuojančios priemonės išsivystė astma. Pati savo akimis mačiau, kaip ją daranti specialistė kosėjo kosėjo kosėjo. Be didesnių sunkumų internetas jums pasiūlys iš šimtus, o gal tūkstančius patirčių, kai keratininio tiesinimo procedūra nudegina galvos odą. Bet už tai plaukai kurį laiką blizga it sviestu sutepti.
Geliniais lakavimais ir su visomis iš jų sekančiomis pasekmėmis tūkstančiai moterų sugadino nagų būklę iki popierinių, praktiškai permatomų ataugėlių.
Net ir besigražindamos kirpykloje ir tam išleisdamos solidžias sumas pinigų, dalis moteris nustekena plaukus iki kelių styrančių šiaudelių, išsiklaipiusių kaip artrito išvarginto žmogaus pirštai.
O kur dar begalės injekcijų ir operacijų. Aš nei prieš tas, nei prieš anas. Išvis prieš nieką, kas nepažeidžia Konstitucijos. Sveikas irgi nemirsi. Bet tai – kažkokia nesibaigianti beprotybė. Jauna moteris televizijos laidoje aiškina, kad nieko daug nepasidariusi: tik injekcijos poroje veido vietų, implantai krūtinėje, riebalų nusiurbimas ir užpakalio tiuningas. Nieko daug?
Moterys pučiasi lūpas, lyg tai būtų balionai, kur pripūsi, išmesi ir nusipirksi naują. Vaikšto su baisiais užpildų migravimais, nuo ko kažkaip keistai užsiverčia jų lūpų kontūras, o virš lūpos susiformuoja šiurpus užpildo ūsas. Ar ten tikrai nieko tokio, ar vis dėlto patogiau kol kas taip teigti ir galvoti, turint galvoje, kad ilgalaikių pasekmių mes dar nežinome?
Moterys klijuojasi blakstienas. Puiku: chemija nuo klijų garuoja tiesiai į nosį, gerklę ir, žinoma, akis.
Žmonės dėvi spalvotus kontaktinius lęšius, kurie, kiekvienas sveiko proto okulistas pasakys, geriausiu atveju tinkami šventėms.
O kur dar soliariumai, besaikis skrudimas saulėje, naudojant bet ką, kas padės būti rudesniam, arba priešingai – balinimo priemonės.
Ir visa tai dėl ko? Nes grožio industrija nepaliauja mūsų tikinti, kad esame nepakankami. Leisdama suprasti, kad kone viskas, kas yra mūsų žmogiškoji duotybė, yra arba gėdinga, arba negražu, arba netvarkinga, gal net nehigieniška.
Kūno plaukai – nehigieniška. Maža krūtinė – nemoteriška, didelė – pasileidėliška. Žili plaukai – netvarkinga. Plonos lūpos – negražu. Balta oda – kaip lavono. Per ruda – kaip juodadarbio. Ir taip toliau, be pabaigos, be stabdžių. Viskas gali ir turi būti paremontuota, pakoreguota, patvarkyta, nes negi bus taip, kaip yra?
Žiūriu anądien į brolį: atsikėlė, nusiprausė ir pasiruošęs. Kada tai nustojo būti moterų gyvenimo realybe? Nes tvarkingas ir higieniškas – tai tiesiog švarus, o gražus – tai jau skonio reikalas.
Paskaitykite komentarus, yra kam ir Julia Roberts ar Jenifer Lopez baidyklės. Net ne negražios – baidyklės. O jau Lietuvos įžymybės apskritai dauguma kaip su plyta per žabtus gavusios, jei pasiklausysi nuomonių. Tai kam apskritai diskutuoti apie grožį taip, lyg tai apskritai būtų kažkas, kas turi bendrą šaknį?
Gal tada bendroji šaknis ir siekiamybė galėtų būti sveikata? Pavyzdžiui, jei prie akies klijuoti plastmasės gabalą gali būti nelabai sveika, tai vadinasi, ir nereikia? Arba jei silikoninis balionas krūtyje turi tikimybę trūkti ir pakenkti sveikatai, tai gal tada irgi nelabai – tiesiog nesąmonė? Gal jei batai trukdo judėti, jei palieka šlapliuojančias nuospaudas, tai ne tokie jie gražūs?
Jei gatvėje sutinkate žmogų, kuris jums gražus pagal visas jūsų asmenines silpnybes ir polinkius, bet tas žmogus pasirodo prievartautojas, plėšikas, žudikas, manipuliatorius ir visaip kaip jus išdurnina – ar jums jis dar gražus? Tai kodėl dėl „pasigražinimo“ vis dar esame mokomi pakentėti, iškęsti? Ypač moterys.
Gal verta nors truputį pradėti baimintis savo vienintelio kūno sugadinimo? Jei žinotumėte, kad gyvenime galėsite turėti tik vieną vienintelį automobilį ir kito nebus – gal jį nors truputį pataupytumėte? Pačėdytumėt? Tai kodėl kūną saugote mažiau nei metalo gabalą?
