Tiesą pasakius, neprieštarauju – gyvybė yra vertybė. Tik kaip su jau gimusios, jau gyvenančios moters gyvybe – ar ji vertybė?
Ir kiek paskui jūs vertinate tuos gimusius vaikus? Kiek jiems esate pakantūs? Kiek esate pasiryžę rasti jiems kantrybės, o ne rėkti, staugti ir „auklėti“ diržu?
Kiek esate pasiruošę padėti vienišoms mamoms? Sergančius vaikus auginančioms mamoms? Ar turite tiek ryžto, kad mokėtumėte didesnius mokesčius tam, kad tokios mamos galėtų kokybiškai tuos vaikus auginti?
Kad vaikai apskritai turėtų geresnes švietimo galimybes, kad jų emocinė aplinka būtų vis geresnė? Ar esate pasiryžę atiduoti įvairias lengvatas šeimoms – ir tokias, kad jos pritrauktų išties įkvepiančias šeimas, o ne dar vienus girtuoklius, kurie dėl papildomo cento pridarys tiek vaikų, kiek reiks, tik augti paliks pačius?
Šiandien valstybė ir visuomenė nė nekreipia dėmesio į vienišas mamas, kurių vaikai gavo vietas skirtingose mokyklose ir darželiuose, nutolusiuose nuo namų neprasmingu atstumu. Visi nusisuka, pašvilpauja ir nueina savais reikalais – „susitvarkys“. Ir čia kalba ne apie realią pagalbą, o tik apie netrukdymą.
Šitos stebuklėlių klejonės baigiasi sulig vaiko gimimu. Visi gudrūs raginti gimdyti, klausinėti moterų, kada vaikai, su žemėmis maišyti nutraukusias nėštumą. Bet kai tik vaikas gimsta, jis tampa visuomenės vargu, problema. Vienišos mamos tampa paleistuvėmis, panaudotomis, kurių niekas imti atseit nebenori. Manęs į tai nepainiokite, aš taip negalvoju – taip visuomenė kalba.
Beje, ar tik ne tos raganos, kuriems vaikai per garsiai kamuoliu po langais mušinėja, po to internete skelbia apie stebuklėlius? Ar ne tos aiškina, kad neturinčios vaikų – nežino gyvenimo prasmės?
Hipokritiška. Kai paskelbiau vienai iš savo straipsnių serijų ieškanti moterų, kurios yra atlikusios nėštumo nutraukimą, per penketą minučių sulaukiau daugiau nei penkiasdešimties žinučių. Tą įrašą teko ištrinti, nes telefonas užkaito, pabijojau, dar susprogs. Kai analogiškai paskelbiau ieškanti vyrų, kurie papasakotų apie atliktą vazektomiją, per beveik valandą sulaukiau... 5 žinučių. Skaičiai kalba geriau nei bet kokie žodžiai.
Dauguma moterų pasakojo su sprendimu likusios pačios vienos. Net tos, kurios liko gyventi su savo partneriais ir toliau kūrė šeimą, dažna su vyru apie sprendimą nepasišnekėdavo. Jie apie tai žinojo, bet jokio emocinio svorio neprisiėmė.
Dauguma apsisaugojimo priemonių lieka moterų valiai. Žiūrėk, koks nors paikšius dar papasakos, kad mylėtis su prezervatyvu – tas pats, kas medų per stiklainį laižyti. O dėl vazektomijos drebins kinkas, iš savo paties neišprusimo maišydamas ją su kastracija, nes ką jau jis brangesnio už savo kiaušiukus turi. Tada lieka spiralės, tabletės ir visokie kiti sprendimai moterims, tabletės po nesaugaus lytinio akto, dažnai išbalansuojančios visą kūno sistemą porai mėnesių, arba nėštumo nutraukimas.
Moteris, vaiko globą atidavusi tėvui, vadinama neverta motinos vardo, net jei tvarkingai perveda alimentus, jei leidžia laiką su vaiku teismo numatyta tvarka ir pagal vaiko norus. Tuo metu analogiškai gyvenantis vyras yra geras tėtis, kuriam nepavyko su pirmąja santuoka ar santykiais.
Žinoma, nevalia pamiršti, kad moteris, žindanti savo vaiką viešoje vietoje, yra iškrypėlė. Staiga motinystės šventumas nusirita kažkur sulig prostitucija, kai ši išsitraukia krūtį tam, kad vaikas pavalgytų. Tada motinai liepiama apsivynioti škurliais ir tyliai tyliai, kad niekas nesuuostų, viską susitvarkyti namuose arba apšnerkštame viešojo tualeto kambarėlyje.
O gal priminti, kaip visuomenė gina pedofilus? Arba kokia yra šeimose prievartautų, seksualinį priekabiavimą patyrusių vaikų statistika?
Kokį stalčių beatidarysi, juodu ant balto matai: visuomenė nemyli vaikų. Ir negerbia jų motinų.
Man tokie hipokritiški skiedalai primena tuos gaidžiukus, kurie pasakoja visiems, kaip jie būtų į snukį davę, kad anas būtų nulėkęs. Arba kaip jau vos vos nedavė. Jau vos vos. Kaip vienas būtų septynis sutaršęs. Bobučių pasakos, skambantys tušti puodai. Taip ir tie svaičiotojai apie stebuklėlius ir gyvenimo prasmę – tarška kaip tuščios puodynės.
Gyvenime turėjusi progos dirbti su reklama ir pardavimais žinau, kad mažiausiai reikia klausyti, ką žmonės šneka. Jei jie sako „pirksiu“, tai anaiptol nereiškia, kad pirks. Jei jie pasakoja apie savo vertybes, tai visai nereiškia, kad iš tiesų jomis seka.
Žmonės dažnai šneka tam, kad patvirtintų ar net sukurtų savo įvaizdį. Ir ta pikta babanė, plūstanti po langais žaidžiančius vaikus ar skundžianti garsiau savo namuose pravirkusio ar linksmiau sukrykštavusio vaiko tėvus, neturi kuo daugiau nuspalvinti savo asmenybės, kaip tik įvaizdžiu apie dorovingą vaikų mylėtoją ir teisingų vertybių puoselėtoją.
Norite parodyti, kaip vertinate gyvybę? Pilni vaikų namai tokių, kuriems galite rodyti savo atsidavimą. Gausu socialinės rizikos šeimų, kurioms toji parama būtų visapusiškai vertinga. Tiek daug vienišų mamų, kurioms trūksta supratimo ir pagalbos. Tiek daug talentingų vaikų, kurių talentai užmesti po menkomis finansinėmis galimybėmis. Prašom, nesivaržykite.
O iki tol – jūs, smerkiantys, burbuliuojantys ir zyziantys, ir esate priežastis, kodėl Lietuvoje nėštumą nutraukiančių moterų skaičius – itin didelis.
