Beje, neseniai dalyvavau rašytojos Gabijos Grušaitės naujojo romano pristatyme. Ir ten toks reperis, slapyvardžiu Kastetas, pasakė mintį, kuri man kažkaip ant pečių nugulė. Kad mūsų (mano) kartos žmonių realybė yra ta, jog dažnas mūsų svajoja viską mesti, išvažiuoti į provinciją ir įsidarbinti barista.

Aš irgi apie tai svajojau. Kai buvo aplankiusi atsakomybių nešamo svorio krizė, maniau, važiuosiu aš į Nidą ir siūlysiu valyti žmonėms namus. Man tai atrodė kaip fantastika. Gyveni gražioje vietoje, atsakomybių – palyginti mažai. Tokios isteriškos skubos – irgi. Tiesiog šveiti, kol gerai iššveiti. Tam tikra prasme fizinis darbas yra sielos išsigelbėjimas. Taigi, ir apie tuos minėtus darbuotojus nieko blogo, paminėjau vien tam, kad išaiškinti hierarchinę schemą ir numanomą, preliminarią finansinę situaciją. Sėkmingas verslininkas prieš samdomą darbuotoją-sandėlininką be išsilavinimo.

Taigi, tie žmonės darbe gerdavo visokius limonadus, mineralinius, nealkoholinį alų ir kita. Gėrimus, kurių tarą tu vėliau gali priduoti ir gauti už tai pinigų. Grįžta apie 10 centų už butelį.

Tų butelių prisikaupė – ir verslininkas darbuotojus paragino išsinešti į taromatą, kuris už kampo. Juk pinigas! Pasirodė, kad jiems gėda. Ne lygis. Jie ne kokie bomžaros, kad prie taromatų trintųsi. Pasakė geriau išmesią.

Susirinko verslininkas tuos butelius, nunešė. Gėda nebuvo. Gavo 20 eurų. Pinigas. Geras pinigas.

Ta istorija, kaip ir daug panašių, mane išmokė, kad kuo didesnis ubagas, tuo niekingiau žiūrės į mažą pinigą. Man, nors pinigų netrūksta, nėra nelygis prisidurti penkiasdešimtinę, o štai yra visa eilė darbuotojų, kurie viename didžiųjų prekybos centrų, kaip man pasakojo viena iš jų vadovių, atsisako tiek prisidurti nė neužsibūnant darbe. Vien už tai, kad pastovės prie automatinės kasos.

Primena man vieną bedarbį, kuris niekaip darbo mėnesių mėnesiais nerado. Sakė – rasti neįmanoma. Bet pasirodo, kad „už tiek nedirbsiu”, „to nedarysiu”, „tas nepatinka”. Ir, beje, aš manau, kad iš tiesų reikia savo vertę žinoti. Bet man atrodo, kad tada, kai gyveni į skolą – jau nei joks čia savo vertės žinojimas. Tokiu atveju garbingiausia palenkti tą nugarą, bet savimi pasirūpinti, o ne gyventi kito sąskaita. O tuo metu gali ir geresnio darbo ieškoti.

Na, o šiandien mane ir vėl pribloškė. Papasakojau skaitytojams, kad suglumino pavežėjas, kuris matydamas, jog per sunkius nešulius ilgą minutę rankenos nesugraibau, nė iš vidaus durų nepakrapštė, kad padėtų atsidaryti.

Aš, matote, augau matydama, kad net paskutinis kaimo japas, nekokiu kvapu kvepiantis, keturias klases tebaigęs, sunkiai nešančiam žmogui duris prilaikydavo. Ir mane taip mokė: padėti panešti, duris atidaryti, prilaikyti. Ir visai nesvarbu – vyrui, moteriai, vaikui, kad ir kaimynės arklio broliui.

Ir su anei jokiu paslaugos prašmatnumu, su jokiais tarpusavio ryšiais čia nesusiję. Ir su išsilavinimu nesusiję, ir su ekonomine asmens situacija. Tik su kažkokia vidine kultūra, kuri arba suinstaliuota žmoguje, arba ne. Ir būna, kad ji suinstaliuota pas visai neprašmatnų žmogelį, o būna, kad ir gydytojas savyje supratimo neturi – kaip koks molis sėdi pavėpęs, nepasijudins, kad kitam geriau būtų.

Na, o aš suglumau labiausiai ne dėl vairuotojo elgesiu – juk ne pirmą dieną gyvenu, žinau, kad žmonių yra visokiausių. Bet labiausiai dėl to, kaip dalis skaitytojų tą vairuotoją ir apskritai nemandagius vairuotojus teisino.

Pasirodo, tai, jog vairuotojas sėdėjo kaip koks vazonas, tarsi neatsukamas ir iš vietos nesijudinantis sloiko dangtelis, yra normalu, nes, kaip pastebėjo kažkoks internetų prašalaitis, „tikriausiai važiavai už kokius 3 eurus”.

Šiaip jau važiavau už 12, bet o jei už 3? Tai čia ne pinigas? Jei ne pinigas, perveskite man. Pinigas prie pinigo – taip ir gaunasi tas geras gyvenimas, bet ir vėl pasitvirtina taisyklė, kad kuo didesnis ubagas, tuo daugiau šansų, kad cento nuo žemės nepaims.

Priminė tokį vieną rėksnį, kuris, sužinojęs, jog vežu paramą prieglaudų gyvūnams, pradėjo šaukti, kad žmonės badauja! Jis badauja! Pasiūliau, jei jau tokia problema, atsiųsti jam bazinių produktų tuojau pat: kruopų, aliejaus, miltų. Kaip tėškė į veidą su pasibjaurėmu, kad jis ne arklys, kad avižas ėstų. Jo bendramintė tuojau pat mane užklupo su ironija, kad geriau jau jai atsiųsąčiau kelionę į Turkiją, o ne kažkokių niekingų kruopų.

Aš, štai, kruopas mėgstu. Ypač – perlines, nors ir kitokias. Kaip prašmatniai gali pasidaryti valgyti iš tų kruopų, nors skanu ir elementariausiai su gabalu sviesto. Maistingos, kūnui naudingos. Pasitikrinau sveikatą, sako, rodikliai puikūs. Bet, štai, nusišaipė iš manęs alkstantis, kad taip ubagiškai maitinuosi.

Kuo visa tai susiję? Žvilgsnio siaurumu. Ar pastebėjote, kad kultūringas žmogus – kažkaip lyg savaime labiau sėkmingas? Nugara tiesesnė dažnai, smakras aukščiau. O tie nepajudinami vazonai – iš veido išėję, sukumpę. Sėkmingumas ne tik pinigais matuojamas, žiū, mano baba su savo nedidele pensija turėjo tokį skrodžiantį žvilgsnį, kad provincijos parduotuves prašlavus išsipustydavo geriau nei turtingos ponios.

Kai viena skaitytoja norėjo pasidžiaugti priešinga patirtimi – kad pavežėjas – kirgizas – jos mamai netgi šiukšles nubėgo išmesti – kažkoks žmogus iškart atėjo nugesinti. „įprasta praktika, atvykus į kitą šalį noras pasirodyti geresniu”, – į miltus viską sumalė jis.

Lietuviui-vazonui šypsojimasis yra vaidyba. Komplimentas – lindimas į užpakalį be muilo. Na, o pagalba kitam – noras pasirodyti geresniu.

Kiek kartų kam ką pasisiūliau panešti, padėti, niekada į galvą nešovė, kad noriu pasirodyti. Norėjau padėti. Nes taip suprantu gyvenimą visuomenėje. Kai žmogus žmogui – ne žvėris, o tas, į kurį gali atsiremti.

„Juk jis tik vairuojas”, – sako viena moteris. Jai atrodo, kad ji tą vyrą gina, o man atrodo, kad siaubingai sumenkina. Tarsi buvimas vairuotoju – koks nenuplaunamas neįgalumo ženklas ant kaktos. O jūs pabandykite būti net vairuotojais. Net kasininkais. Net valytojais. Tai geri darbai, prasmingi darbai, gerbtini darbai. Kokia laimė po ilgos sunkios dienos parduotuvėje sutikti malonią kasininkę ir su ja persimesti keliais žodžiais. Kaip smagu įlipti į kultūringo vairuotojo mašiną.

O tokių aš esu mačiusi – ir ne vieną. Su malonumu tokiems palieku dosnius arbatpinigius. Taigi, nemeluokite, kad neįmanoma.

Ir visai nereikia normalizuoti, kad pagarba sau ir kitam kažkieno sistemoje nesuinstaliuota. Beje, galioja ir keleiviams, ne tik pavežėjams. Ir visiems kitiems.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt