Natūralu, kad Šimonytei ir Armonaitei išvykus į Dubajų, ponai, apsiavę kroksus, ir ponios, socialinius tinklus pelargonijų nuotraukomis papuošusios, ėmė kritikuoti pastarųjų stilių. Tai kostiumėlio spalva bloga, tai kaip čia išvis boba su kelnėm – dabar visas pasaulis pagalvos, kad diedas. Stiliaus ir etiketo žinovų tauta puolė ministrę ir jos kolegę škurliais vynioti, po burkomis slėpti, sijonus segti. Tauta pripratusi moteris matyti tik kaip lydinčius asmenis – na, tuos, kur antrosios pusės dėl gero įvaizdžio ir nuotraukų už valstybės pinigus vežiojasi. Ko gero todėl vos ir neišleipo tautiečiai, pamatę dvi moteris, pasipuošusias klasikinio stiliaus kostiumais iš kelnių ir švarko. Ir dar ne juodais! Net ne tamsiai mėlynais! Tu pamanyk – viena žydra, kita ryža – normalus lietuvis tokių spalvų nė nežino, nes jos neįsipaišo į penkiasdešimt mums atpažįstamų pilkų atspalvių.
Komentavo kiekvienas save gerbiantis Lietuvos pilietis. Ir papūstalūpė Oksana Nesakysiu, turinti tris peroksido sudegintus geltonus plaukus, ir vyriškiai, kuriuos porąkart esu gatvėje sutikusi, ir abukart buvo su nepamirštamu kvapeliu. Kiekvienas jautėsi pakankamai išmanąs pasisakyti.
Kai etiketo žinovas (tikras etiketo žinovas, o ne toji socialinių tinklų butaforija) Arminas Lydeka pasakė, kad šalies vadovės etiketo nepažeidė, paaiškindamas, kad iš svečių buvo tikimasi dalykinės darbo aprangos, į kurios ribas įeina ir dviejų dalių kostiumas iš kelnių ir švarko, situacija nepasikeitė. Nuo sofos mėtomi komentarai apie Šimonytę ir Armonaitę skrido toliau, nes Zigmas juodomis panagėmis žino geriau.
O gal iš tikrųjų Zigmą tiesiog neramina jo paminamas vyriškumas? Jį tiesiog siutina, kad išplatintose nuotraukose moteris visur žingsniu priekyje nuo savo kolegų iš Dubajaus. Aukšta, ryški, susikaupusi, tvirtai žengianti – jis jaučiasi patogiau, kai moteris susimenkina, tampa mažesnė už aguonos grūdelį, pasimaivo, pasiraivo, pakikena. Tokių moterų kaip Šimonytė Zigmas bijo. Kaip tu tokiai paliepsi eiti bliūdų plauti? Prie tokių moterų Zigmas jaučiasi, kad jam teks pačiam indus mazgoti, todėl jam neramu. Stovėdamas prie tokių moterų Zigmas tiesiog sėdimąja kūno dalimi jaučia, jog yra skaitęs mažiau knygų, jog nerastų argumentų atremti jų nuomones, kad neturi pakankamai proto ir galios su jomis diskutuoti ne tai, kad iš aukšto – iš lygiųjų.
Lygiai tas pats ir su vargšėmis tokių zigmų žmonelėmis. Jas gąsdina Šimonytės tipo moterys, net jei pastarosios jų neskirsto į blogesnes. Jos baikščios, bailios, o be to – ir tingios. Joms visai patinka vieną kitą kotletuką suminkyti mainais į tai, kad tik nereiktų galvoti ir pačiai savimi rūpintis. Tokios šimonytės joms yra kasdienis priminimas apie jų pačių silpnybes ir nemokšiškumą, apie jų neįgalumą ir priklausomybę nuo tvirtos vyro rankos. Būtent tokios moterys daugiausiai kala kitoms kompleksus apie išvaizdą – svorį, raukšles ir krūtinės aukštį. Būtent šiosios daro kitoms spaudimą apie vestuves ir vaikus. Tuo visada užsiima tuščios puodynės: paviršiumi ir savo pranašumo paieškomis. Kol šimonytės ir armonaitės joms nesimaišo eteryje, jos jaučiasi daug saugiau su savo gyvenimo pasirinkimais.
Tokie žmonės Šimonytę būtų arba aptaisę hidžabais, nors nėra tekę matyti, kad pas mus besisvečiuojančios delegacijos iš Dubajaus būtų pasipuošusios tautiniais lietuviškais rūbais, arba būtų kokia princesiška suknečka papuošę, atseit atskleidę moteriškumą. Na, kad vyriškai akiai maloniau būtų.
Ir būtent todėl jie visiškai nesuprato, o tiksliau – visa širdimi prieštaravo paprastai, gana patogiai, ryškiai, šiuolaikiškai mūsų šalies vadovių aprangai. Nes šios moterys nesilaiko moters vietos – o vieta numatyta labai aiški. „Nešok, vaikeli, aukščiau bambos”, – sako tokie žmonės. Jiems lempas išmuša, kai kažkas padaro daugiau arba padaro kitaip. Jie tokių veikėjų bijo. Jie bijo tos žinutės, kuri skelbia apie šiuolaikišką, modernią valstybę, kur kiekvienas yra vertinamas pagal savo darbus, intelektą, pasiekimus, o ne pagal įgimtą organą tarp kojų, nes tai griauna visą tokių žmonių gyvenimo modelį.
Nepretenduoju į stiliaus žinoves – drabužiai man visą gyvenimą nebuvo įdomu. Nesakau, kad niekada nesinori pasipuošti, bet daug labiau džiaugiuosi radusi patogius batus nei gražius. Tačiau jei Arminas Lydeka sako, jog etiketas nepažeistas, vadinasi nepažeistas. Vis dėlto, pasakysiu, ką aš manau apie Šimonytės ir Armonaitės aprangas. Tiksliau – ką matau.
Aš matau gražiai atrodančias moteris, kurios atvyko kalbėti apie verslo galimybes ir kitus politinius dalykus. Vien tik gražiai, net labai princesiškai, atrodyti turinio nereikia, tai mes kasdien matome socialiniuose tinkluose. Geras apšvietimas, puikus dizainerio darbas, profesionalus vizažistas, puikūs nuotraukų redagavimo įpročiai, kelios plastinės operacijos – ir viskas, saldainiukas.
Todėl pasikartosiu, kad tai, ką matau, man labai gražu. Verta žurnalo viršelio. Verta pasididžiavimo. Ir tikiuosi, kad Lietuvos politikai ir toliau atrodys būtent taip – žmogiškai. Nes tai yra tai, kaip žmonės rengiasi šių dienų Lietuvoje, šių dienų Vakaruose. Politikams nebūtina vien tik slėptis už parodinių portretinių nuotraukų su pilkais kostiumais – o gal netgi negalima. Aiškiai matoma politiko asmenybė daug pasako ir apie jo požiūrį į darbą, vertybes. Tai yra gerai.
Gražu. Ir graži žinutė. Tokia, kokią norėčiau girdėti pasaulį galvojant apie Lietuvą.
