Aš augau Lietuvoje, kur „drabužiai iš užsienio“, „batai iš Italijos“, poroloninės liemenėlės ir šleikštūs, mėlynos spalvos arbūziniai kvepalai buvo karščiausios vidutinio žmogaus stiliaus realijos. Taigi, lūkesčiai tikrai nebuvo užkelti kažin kur.
Prieš porą savaičių matavausi palaidinę. Man ji tiko, maloniai gludo prie kūno. Tik, žiūriu, rankovėje skylutė. Na, pasitaiko juk – klientai užkabina nagais ir ragais, gal kartais ir ne į savo dydį įsispraudžia. Paprašiau pardavėjos kitos. Ir ši maloniai sutiko ją atnešti. Čia, mano supratimu, situacija ir turėjo užsibaigti.
Bet ne. Gavusi naują, pamačiau, kad skylę turi ir ši. O po to – ir kita atnešta palaidinė. Parduotuvė buvo pilna brokuotų, skylėtų drabužių, lyg tai būtų normaliausias dalykas žemėje.
Prieš keletą metų Los Andžele buvo vykdytas eksperimentas, atskleidęs žmonių paviršutiniškumą ir elementarų bukumą. Karščiausioje vietoje buvo atidaryta fiktyvi, madingai ir prabangiai atrodanti parduotuvė. Pavadinimas skambėjo itališkai, interjeras kalbėjo apie tai, kad čia rinksis neeilinės (iš tiesų – eilinės) asmenybės, netgi buvo surengtas prabangus raudonojo kilimo atidarymo vakarėlis su socialinių tinklų žvaigždutėmis.
Batai toje parduotuvėje kainavo vidutiniškai 500 dolerių. O šuo pakastas štai kur: iš tiesų tai buvo 30 dolerių kainuojantys, juodadarbių už kapeikas trečiosiose pasaulio šalyse pagaminti dirbiniai. Bet įvaizdis ir prabangiai atrodanti etiketė davė stovinčių eilių efektą. Stovėjo eilės kvailių, kišančių savo penkiašimtines, kad visuomenė matytų juos apsiperkant madingoje parduotuvėje.
Eksperimentas įrodė, kad mes pasiduodame įvaizdžiui. Kad turinys mums – nesvarbu. Kad galime jo nė velnio nesuprasti. Kad neturime vidinių resursų atskirti 500 dolerių kainuojančių batų nuo kainuojančių viso labo 30. Kad mokame patys nežinome už ką. Nes kažkas pirštu parodė, kad čia gerai.
Ir nors būtų paprasčiau sakyti „jie” – tai jie nesupranta, tai jie moka absurdiškus pinigus. Bet tą pačią komišką situaciją matau ir čia, aplink mus. Gal ji ne taip grandioziškai komiška, bet užtenka užeiti į populiariausias greitosios mados parduotuves bet kuriame prekybos centre ir supranti, jog mes esame asilų banda, kuri perka visas tas nesąmones. Nes jei taip nebūtų – neklestėtų ir kažkokių nuzgribusių atraižų pardavinėjimas už palyginti brangiai.
Pavyzdžiui, viena pagrindinių greitosios mados parduotuvių šiemet už 30 eurų siūlo įsigyti atseit džinso skiautę, pavadintą diržu. Panašiausia, kad buvo optimizuoti praėjusio sezono likučiai: nukarpytas džinsų viršus, juostelė ties liemeniu, ir pristatytas kaip nauja prekė – aksesuaras.
Taip pat už dvidubai tiek parduotuvė siūlo šimtaprocentinio poliesterio skudurą, pavadintą suknele, jau ant pakabos susiglamžiusią taip, kad baisu pagalvoti, į ką ji pavirstu penkioms minutėms ja vilkint prisėdus mašinoje. Pigi šilko imitacija, labiau primenanti panaudotą foliją. O žmonių parduotuvėje pilna, perkame išsijuosę.
Dar komiškiau yra tos neva aukštesnio lygio parduotuvės, iš tiesų priklausančios tam pačiam didžiųjų greitmadės pardavėjų tinklui, kur visas tas „lygis“ – tai marketinginiai sprendimai ir labiau klasikiniai kirpimai, kuriantys vaizdą, jog čia esama kažkokios kokybės. Bet drabužių sagos krenta dar parduotuvėse, galai apzgrimba besimatuojant, o sudėtys ir vėl kalba apie save. Tik čia – jau ir kainos nebe 30 ar 60 eurų už skudurą, o 160 ir 300.
Mano naivi galva man sakė rinktis prekę lietuvišką – ir tada bus geriau. Taigi, pirkau garsios stilistės, drabužių kūrėjos marškinius. Tikėjimo vedama būčiau pirkusi ir kelnes, tik kad jos visos man virš nariukų. Už paprasčiausius juodus marškinius sumokėjau 100 eurų ir pagalvojau, kad tai adekvati kaina už kokybišką daiktą. Jei jis man tarnaus keletą metų, būsiu puikiai prasisukusi. Žinoma, jokių ten mandrumų – sagos standartinės, pačios pigiausios, sudėtis – 100 procentų viskozė.
Bet glamžosi tie marškiniai taip pat, kaip saldainio popierėlis kišenėje, siūlai iš visų galų lįsti pradėjo po pirmojo skalbimo, blukti ėmė taip pat. Skalbti parašyta ne aukštesnėje kaip 40 laipsnių temperatūroje, taigi, aš pareigingai skalbiau ant 30-ies, tačiau rankovės ženkliai susitraukė. 100 eurų išėjo dviems apsirengimams, nes dabar su jais – nebent po namus arba iki parduotuvės. Tiek ir to patriotiškumo.
Ir aš manau, kad dalis problemos yra nesidomėjime produkto turiniu. Mes nesidomime, ko pridėta mūsų valgomame pyrage, todėl gamintojai noriai pila palmių aliejų ir kitus sveikatai nedėkingus priedus, o pardavėjai mielai mums tai parduoda. Ir su drabužiais taip – pasiduodame trumpalaikėms madoms, nė neatsiversdami sudėties lapelio etiketėje. Įpratome kiekvieną sezoną pirkti naujas kelnes. Taigi, mums noriai kiša pagaminti ypač pigias, brangiai parduodamas atraižas. O be to, nesiskundžiame. Mes turime teisę nekokybišką, neadekvačiu greičiu apskurusį drabužį grąžinti pardavėjui ir reikalauti pinigų arba naujo daikto. Bet vis susitaikome. Nuleidžiame galvą.
O iš tiesų – nuo kada normalu kaip savaime suprantamą dalyką priimti tą kiekvienasezonį batų pirkinėjimą? Nuo kada žieminį paltą įprasta pirkti kas vienerius arba dvejus metus? Kaip džinsai gali laikyti pusmetį?
Matau, kaip mane kartais įtarinėja moterys, kai nežinau ką atsakyti, joms paklausus, iš kur vienas arba kitas mano drabužis. Aš iš tiesų nepamenu, o ne sakyti nenoriu. Tiesiog dažnam jų 5, 7, 10 metų. Ir juk čia ne kažkoks pasigyrimas turėtų būti – tai turėtų būti normalumas.
Drabužis gyvenimui dabar skamba kaip nesąmonė. Bet jei mūsų močiučių jaunystės rūbai nesuplyšę ir neišdilę išlaikė iki pat dabar, tai kodėl to norėti – taip nerealu? Ir nepamenu, kad močiutės būtų galėjusios už juos tūkstančius suploti. Vadinasi, kokybę turėtų būti įmanoma gauti ir neapiplėšus banko.
Didieji pardavėjai atrado aukso gyslą: visas pasaulis pasbaisėtinos kokybės išnaras perka už brangiai. O tada perka ir vėl, nes netrukus jos į skutus pavirsta ir nė grindims plauti nebėra tinkamos.
Jiems tai gerai. O ką mes su tuo darysime? Toliau pirksime?
