Na, nieko keisto – įėjimas į renginį kainuoja 35 tūkstančius, kai už stalelį gali tekti susimokėti ir 300 tūkstančių dolerių. Sistema gana sudėtinga – kai kada svečiai patys moka už bilietą, kai kada, jei tave nori aprengti konkretus dizaineris, jis sumoka už tavo dalyvavimą. Ko gero tai jums geriau išaiškintų mados žinovai bei entuziastai – kuo aš tikrai nesu. Bet tai yra glamūrinio pasaulio prestižas ir dėl tų pakvietimų toliau už A ir B kategorijos žvaigždžių sąrašo vyksta pjautynės bei dramos. Žodžiu, kaip ir kiekvienoje vietoje, kur sukasi prestižas, galia bei pinigai, šalia tuščiai barška skardinės.
Jei esminė renginio funkcija istoriškai yra lėšų rinkimas, tai pasauliui tai jau seniai tapę tiesiog vienu svarbiausių metų mados renginių. Kiekvienąkart renkami stilingiausieji, kiekvienąkart ant gėdos pakylos statomi šįkart nepataikę svečiai. Žiūrovai laukia įspūdingų derinių, apdarų bei kostiumų, ir kai kurie iš jų atrodo tik šiek tiek geriau už manąjį skudurą grindims plauti, o kai kurie – išties pretenduoja į meno kūrinį.
Todėl tai, kad Kim Kardashian įvaizdis ir pats pasirodymas renginyje buvo to pasaulio entuziastų laukiamas, aptarinėjamas, kritikuojamas, giriamas ir tiesiog pastebimas, absoliučiai nėra keista. Taip turėjo nutikti, taip visada nutinka.
Mados pasaulis man labai menkai įdomus. Maždaug tiek pat giliai ir dažnai pasidomiu žvejybos naujienomis ir ypatumais – taigi, esu tiek pat žvejė, kiek madistė. Žuvį, beje, esu gaudžiusi kartą prieš maždaug dvidešimt metų – čia tam, kad geriau įsivaizduotumėte mano santykį su mada. Bet šiemet jos pasirinkta suknelė buvo suprantama, atpažįstama ir suvokiama net man. Tai buvo dabar jau šešiasdešimt metų skaičiuojanti Marilyn Monroe puošmena, dėvėta jai atliekant gimimo dienos dainą prezidentui Kenedžiui. Istorinės figūros man gerokai įdomesnės už madą, todėl žinoma, kad ne kartą buvau mačiusi tą sveikinimo įrašą. Ir suknelę atpažinau. Gal ir ešerį nuo karpio atskirčiau.
Kur skandalas? Kardashian papasakojo, kad tilpimas į suknelę jai kainavo 7 kilogramus per 3 savaites, kas jau ir taip kruopščiai prižiūrimam kūnui, o jis yra kruopščiai prižiūrimas, nes būtent jis moteriai uždirba pinigus, tikrai yra gana ekstremalu. Angliavandenių, cukraus atsisakymas, pirtys – ji pati papasakojo apie savo įdirbį.
Ko gero daug geriau nei mados renginių komentuotoją, jūs mane žinote kaip žmogų, kuris gavęs progą pakalbėti apie kūną, apie jį pakalbės. Žinau, kaip pasaulyje, bet ypač – Lietuvoje – moterys išmokytos savo kūno nekęsti. Išmokytos viena kitą kritikuoti. Per baltos, per storos, per kaulėtos, einant dreba – taip moterys komentuoja savo ir kitų kojas, nors jos skirtos pirmiausiai ne parodoms, o nešioti po žemę. Įgyvendinti svajones, pasirūpinti artimaisiais, vedžioti šunį – tiek daug funkcijų, kol prieiname pasirodymo reikšmingumą.
Mes išmokytos savo kūno nekęsti ir nuolat, be perstojo galvoti, kaip jį patobulinti. Ar daug čia atsiras moterų, per pastaruosius porą mėnesių nepasvarsčiusių, kad reikia kažką numesti, kažką priaugti, kažką pakelti ar suspausti? Pasaulinė statistika sako, kad moterys gyvena kasdieniame nepasitenkinime, jis toks įprastas, kad tapęs kasdienybe. Jos įpranta vaikščioti įtraukusios pilvą – įpranta nuo ankstyvos paauglystės. Ir kitaip gal nė neatsimena.
Būtent todėl labai pykstu ant visokių kvaišų, pasivadinusių stilistėmis, nuolat gėdinančių natūralias moters kūno dalis ar organus. Viena tokia, Viktorija Koročina, prieš mėnesį ar du kritikavo, kad per smulkutės, mažutės moters apdarą vakarėlyje šiek tiek šviečiasi pilvukas. Net ne pilvas – pilvukas, tokia špygutė. „Nebent moteris laukiasi“, – tada komentavo lietuvė, jau ilgus metus savo komentarais demonstruojanti pasišlykštėjimą natūraliam moteriškam kūnui, vis norinti jį pridengti, paslėpti, užmaskuoti, kaip kad maskuojasi pati, besislėpdama po telefoninių filtrų sluoksniais. Matote, moteris taip sukurta, kad savo gimdos bei žarnų negali nešiotis rankinuke, tiesiog negali. Todėl visi šie svarbūs, kai kurie net gyvybiškai, organai saugiai guli pilvo zonoje ir ten užima šiek tiek vietos. Gal neiškvailėsime tiek, kad imtume svarbius organus apipjaustyti lygaus, lyg nuobliuotos lentos, pilvo labui?
Tačiau priešingai nei dalis pasaulio, absoliučiai nepykstu ant mados ikonos (ne tiek mano vertinimu, kiek vertinant realų žmogaus reikšmingumą mados pasaulyje), šiai paskelbus apie svorio metimą. Matote, aš manau, kad žmogus yra savo kūno valdovas. Būtent tai labai skiriasi nuo lakstymo pagal kitų spaudimą, nuomones ir tendencijas. Manau, kad žmogus turi teisę priaugti ar numesti svorį, gali siekti norimo kūno. Svarbus momentas, kad tas kūnas, su kuriuo jis dirba ar daro fokusus, turi būti jo, o ne kito žmogaus, o taip pat ir noras kažką padaryti turi priklausyti tik jam, o ne būtų suformuotas visuomenės spaudimo. Visų šitų pasirinkimų metu man esminiu dalyku išlieka sveika galva – dėl to žmones ir skatinu išbandyti psichoterapiją, nes nėra, kam švari, šviesi galva būtų pakenkusi.
Nežinau, kiek tą moterį gyvenime veda kitų primesti standartai, o kiek jos autentiškas gyvenimo suvokimas, aš jos tiesiog nepažįstu, tačiau šis konkretus atvejis man atrodo kaip aktoriaus vaidmuo. O ji ir yra aktorė, personažas. Kaip Renee Zellweger savo Bridžitos Džouns vaidmeniui turėjo priaugti 13 kilogramų, o Joaquin Phoenix „Džokeriui“ numetė beveik 24, taip Kim Kardashian savo prisigretinimui prie ikoniškos istorinės figūros numetė 7. Ir nors apskritai nesu dietos kultūrų palaikytoja, kūno kulto entuziastė, jei kokiam nors mane vežančiam sumanymui reiktų kažkur padėti kokią dešimtį kilogramų, manau, aš taip ir padaryčiau.
Matote, už kūno kulto, valgymo sutrikimų, savęs alinimo ir nekentimo slypi absoliučiai skirtingi dalykai nei už konkretaus tikslo siekimo, kuriame svoris – tik įrankis. Jei Kim Kardashian neleido suprasti, jog dabar, 7 kilogramais lengvesnė, ji jaučiasi geresnė ar vertingesnė, jei džiaugsmą kėlė tik vieno vakaro persikūnijimas – tai iš esmės skiriasi nuo giluminio savęs drožimo, nekentimo bei lieknumo, kaip neginčijamo privalumo, idėjos stūmimo. Toji suknelė negalėjo būti koreguojama, ji – muziejaus eksponatas, liečiamas tik su pirštinėmis.
Labai lengva atstukti pirštą į žinomą žmogų ir jį padaryti atpirkimo ožiu dėl visų pasaulio bėdų. Jei Kim Kardashian paskelbsime kalta dėl visų iki mirties nusikamavusių valgymo sutrikimų turėjusių žmonių, tada galėsime apsimesti, jog ne mes – ne motinos ir tėvai, ne sesės ir broliai, ne klasiokai ir bendradarbiai, ne visuomenė – patys sukūrėme ir toliau puoselėjame gėdą savo kūnui. Priminsiu, kad tai ne toji žinoma moteris juokiasi iš jūsų prigautų nuotraukų. Tai jūs pirštais badote į visas jos žmogiškiausias kūno išraiškas. Taip, aš dar prisimenu lietuvių komentarus po išpublikuotomis fotografijomis, kuriose matomas – įsivaizduokit, siaubas – Kim Kardashian celiulitas.
