„Močiutė dar nemirė ir mirti neplanuoja, gal nesidalinkime gyvųjų turto prie stalo“, – tada pasiūliau. Aš į tą butą vienaip ar kitaip nepretenduoju, taigi, tai, kaip bevartysi, pasakiau tikrai ne iš baimės, kad dar ims ir kam kitam tas butas atiteks.
Man nereikia butų. Man reikia gyvųjų.
„Jam gerai, jis palikimą gavo“, – sako pavydūs žiurkėnai, į savo žandus kišantys tiek, kiek pajėgia, kas kad tie žandai plyšta. Ir ši mintis mano proto vingiuose lieka nesuvirškinta. Kaip tai gerai? Kam gali būti gerai gavus palikimą? Juk žmogus mirė!
Greičiausiai labai artimas. Juk tai tik internetinių sukčių naratyvas, kad kažkur už jūrų marių pasimirė Nigerijos princas, kuris pasirodė esąs tavo šimtas penkioliktos eilės dėdė, ir kažkodėl visą turtą, tavęs nė akies krašteliu nematęs, sugalvojo užrašyti tau.
Tokiu palikimu gal ir galima pasidžiaugti. Bet kai miršta tavo tikri dėdės, tetos, seneliai, tėvai, broliai ir seserys – koks ten džiaugsmas?
Čia tragedija, neapsakomas liūdesys. Net jei senas buvo, net jei gražų, ilgą gyvenimą nugyveno.
Kai buvau vaikas, atrodė, galėčiau sielą parduoti už tai, kad kas leistų pasiknisti po močiutės spintą. Ten, kur už megztinių užkištas kvepalų buteliukas. Kur puošniame dėkle savo eilės laukia karoliai. Kur garbingo amžiaus rankinukai suguldyti. Ir iš kur sklinda su niekuo nesumaišomas močiutės spintos kvapas.
Kai leisdavo, būdavo geriausia gyvenimo diena. Atsargiai traukdavau tuos daiktus ir įsivaizduodavau, kaip tokia išsipusčiusi tampu pačia gražiausia savo kaimo ledi.
Šiandien galimybę pasiknisti po močiutės spintą, kurią artimieji gavo po jos mirties, turėdami sutvarkyti namus, nemirktelėjusi iškeisčiau į dešimtį minučių su močiute. Į tris minutes. Į dvi sekundes. Į vieną akies mirksnį.
Kai močiutė nusipirko naują televizorių, keliskart per mėnesį man pakartodavo, kad po jos mirties šis turi nukeliauti pas mane. Kai kas apie tai girdėjo, kai kas ne. Bet pasiėmė jį kažkas kitas. Manote, man reikia močiutės televizoriaus? Plastmasės gabalo su tįsančiu laidu?
Aš pasiėmiau skarelę, kurią laikiau kaip įmanoma sandariau, kad ji dar ilgai neprarastų močiutės kvapo. O kai jau supratau, kad viskas – kad nebekvepia – juosiuosi ją ant liemens, veriuosi į vasarinių kelnių kilpas, rišu ant rankinės diržo, ant kaklo – ir taip atsimenu močiutę. Ji ne kažkokia šilkinė, ne ypatingų raštų. Tai paprasta ruda skarelė, mačiau, tokias turgaus padėvėtų drabužių skyriuose už 50 centų pardavinėja.
Man žmogus, kuris palikimu gavo nors ir rūmus, atrodo ne sėkmės paukštę pagavęs, o savo paties sparno netekęs. Ar žmogus kada nors visiškai atsigauna palaidojęs savo mamą ir tėtį? Ar kada nors jam jų netrūksta?
Todėl ir stebiuosi, kaip vaikai dar tėvams esant gyviems pradeda turtus dalintis ir tuo rūpintis. Ne rūpintis, kad kuo ilgiau nieko dalintis netektų ir dar galėtų pasidžiaugti laiku kartu, o pirma laiko įkapes ruošia.
Arba turto dalybos mirusiajam dar gerai atvėsti nespėjus. Tikra istorija: artimasis pranešė vyro buvusiajai žmonai, kad šis numirė. Toji pranešė kitai buvusiajai žmonai. Antroji skambina minėtajam artimajam, stovinčiam prie visai ką tik mirusio giminaičio, ir iškart eina prie reikalo: „Tai... kaip čia su turtu bus?“
Artimasis paklaikęs pasakoja apie šitą realybę atvykusiai greitajai, kuri mirus žmogui vykdo įprastą procedūrą. O tie visai nenustebę moja ranka, sako, taip nuolatos vyksta.
Yra žmonių, kurie nesugeba rūpintis laidotuvėmis, nes nuo skausmo išmuša visus kamščius, arba pasakoję tai darę per kažkokį rūką ir miglą. O yra žmonių, kurie turi energijos pasitikrinti, kokios naudos iš šito nabašniko gaus. Pamatuoti, ar apsimokėjo.
Arba – yra tokių tėvų ir senelių, kurie turi pasirūpinti labai apgalvotai padalinti turtą vaikams. Nes jei taip atsitiktų, kad nebūtų įvestos tvarkos, kurią prilaikys teisinės valstybės įrankiai, tai vienas kuris susigrobtų sau viską, ko reikia ir ko ne. Išsipeštų, susipeštų, išsidraskytų. Kaip laukiniai, kaip svetimi.
Bandau įsivaizduoti, kaip aš gudrumu bandau savo brolio dalį paveržti. Neįsivaizduojamas dalykas. Aš juk savo brolį myliu. Kažko jam nekliūtų – nuo savęs atriekčiau. Jei miršta artimi žmonės, tai su kuo daugiau pečiais suremti, jei ne su kitais, likusiais artimaisiais?
Ar žmonės taip nieko nemyli? Iškvėpk, mamyt, paskutinį atodūsį. Keliauk, tėtuk, amžinybėn, močiut, ar dar tau negana gyvent? Kelsim šventę, laistysim naują gryčią. Kaina – artimojo kapo duobė. Bet už tai pinigų nekainavo.
Laimingi būsim tiek plastmasės ir plytų, o gal net ir aukso turėdami. O jums – sėkmės anapus.
