Ten pinigai varva per ausis iš įvairiausių sričių: nuo kino industrijos iki žemdirbystės, nuo technologijų iki turizmo. Visų antra, lyderiaujanti norinčiais ten gyventi. Ir nors sunkiai suvokiamos nekilnojamojo turto ir nuomos kainos, didžiuliai mokesčiai bei kiti nepatogumai pastarąjį dešimtmetį kažkiek verslų atgrasė ir šie persikėlė į kaimyninę Arizonos valstiją arba netgi Teksasą, Kalifornijoje gyventi bei dirbti vis tiek nori daug daugiau žmonių nei ši pasiruošusi priimti. Arba bent jau pasiruošusi priimti tikrai ne bet kokia kaina, o tik su begale sąlygų. Juk yra valstijų, kuriose nei kainos kandžiojasi, nei plotas riboja – o niekas ten nesiveržia. Kas veržiasi į Kanzasą? Niekas. Trečia, tai valstija, lyderiaujanti savo įtaka. Būtent Kalifornijoje gyvena didesnė dauguma JAV, o ir pasaulio, įtakingųjų. Ten didžioji koncentracija. Ir toje valstijoje šiandien tu nebenusipirksi kailinių.
Lietuva netrukus uždraus kailinių žvėrelių fermas. Būkite tikri, tikrai uždraus. Žmonės masiškai pasirašinėja peticijas, lietuvių aktyvumas šioje srityje buvo vienas įspūdingiausių Europoje. Lietuva nėra kažkokia atsilikusi provincija, tai normali, sėkminga, vakarietiška šalis, kurios seniai nebereikia tempti už ausų. Dabar mes patys kai ką be problemų galėtume ištempti ir, beje, tempiame. Ir nors uždraudus tokias fermas išvengsime žiaurių kailinių žvėrelių laikymo sąlygų bei kone žiauriausio įmanomo žudymo, kailinius Lietuvoje dar kurį laiką matysime.
Visų pirma, todėl, kad juos galės pirkti. Net ir uždraudus tokias fermas, kailininkai galės realizuoti jau turimus kailius. Šie kažkodėl iš valstybės reikalauja kelių šimtų milijonų kompensacijos, nors savo kailių jiems išmesti neteks, šie galės būti parduodami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Be to, apie pokyčius kalbama jau kuris laikas, taigi, duotas solidus laiko tarpas ieškotis naujo darbo, kurti naują verslo planą ir planuoti ateitį. O kažkada ateisime ir prie visiško kailių atsisakymo.
Tiesą pasakius, apie ateinančius pokyčius nenumanyti galėjo tik paskutinis kvailys. Dar mano vaikystėje, prieš kokius dvidešimt penkerius metus, net vaikiškuose žurnaluose rašė apie PETA organizacijos, ginančios gyvūnų teises, protestus prieš kailių dėvėjimą. Tai nebuvo keleto perbalusių paauglių žaliais plaukais maištas. Tai buvo galingos ir daug dėmesio susilaukiančios iniciatyvos, kurios, beje, prasidėjo prieš trisdešimtmetį. Šis procesas buvo sąmoningas, tikslingas ir nuoseklus, o ne nukrito iš dangaus. Jei kailininkai nematė ateinant pokyčių, tai tik per savo kvailas galvas ir gobšumą. O to pasitaiko – ypač, kur pinigai. Štai į rusiškus pinigus irgi daug verslininkų savo rankas sukišę buvo, o tada kad pasiuto bliauti, ai ai ai, kaip skauda, kai reikėjo srėbti pasekmes, Rusijai užpuolus Ukrainą. Mat jiems nepatogu, nuostoliai. Nereikia kišti rankų į srutas, nereiks skųstis, kad smirdi. Taip ir kailininkams.
Šie mato, kad ateina galas ir žino nebeturintys ko prarasti. Todėl šaudo tuo, ką randa po ranka. Melais, manipuliacijomis, grasinimais, gailesčiu. Neišdegs. Jūs žinojote, kad audines, gyvūnus, gebančius ilgai sulaikyti kvėpavimą, dusindami dujų kamerose, žudote žiauriai ir ypač lėtai. Žinojote, kad tuos plėšrius gyvūnėlius laikydami nei dydžiu, nei paviršiais netinkamomis sąlygomis, dėl kurių jos graužia viena kitą, pačios save, marinate dar gyvus. Kaip ir nesirūpindami jų sveikata dėl sužalojimų, prastos mitybos ir nesveikos gyvensenos. Jūs žinojote, kad apvaisindami audines jėga, laikydami pririštas ir smaugiamas, jūs nulemiate ne tik jų paskutinę, mirties dieną, bet ir kiekvieną apgailėtino gyvenimo dieną. Tai, vyručiai, smirdintis ir, atleiskite mano riebią kalbą, šūdinas verslas. Turėjote suprasti, kad visuomenėje, grįstoje išsilavinimu, anksčiau ar vėliau jūsų žiaurumui vietos nebeliks. Kompensacijos? Kaip manote, gal ir Taboro darbuotojams, prieš šį išgriaunant ir išvaikant, kompensacijas reikėjo sumokėti? Ten žmonės irgi dirbo ir uždirbo, kas ta moralė, ar ji išvis klausimas.
Dabar uždrausime kailinių žvėrelių fermas, o kada nors kailiniai bus tik blausus atsiminimas: arba apie senus ir gūdžius laikus, kai žmonės taip nieko neturėjo, kad gaubėsi kailiais, arba apie ne tokių senų laikų prastą skonį ir toną. Prisiminsime kailius maždaug taip, kaip dabar atsimename oranžine pudra ištepliotą veidą prie balto kaklo, dervos juodumo antakius ir iš džinsų kyšančius rožinius apsipumpuravusius stringus iš turgavietės.
Tiesa ta, kad šiandien kailinių paprasčiausiai nereikia. Dauguma jų absoliučiai nepritaikyti šaltam orui, taigi, šilumos korta čia neišdegs. Esti tiek daug gerokai šiltesnių alternatyvų, kad apsimeluoti niekaip nepavyks. Pažiūrėkite į žiemos žūklės entuziastus – kaip manote, kodėl šie ne kailiais apsikūmoję tupi ant ledo? Kailis – tik prasto skonio žmonių pramoga.
Suprantu, kad dar prieš keletą dešimtmečių stokodami informacijos galėjome kailį matyti kiek kitaip. Nebuvo ir tų baisių įrašų bei fotografijų iš kailinių žvėrelių fermų, buvo daug mažiau galimybių, interneto tai nebuvo, tai jis ne visiems buvo prieinamas, turėjome daug sudėtingesnių problemų. Taip, dalis normalios visuomenės kažkada galbūt turėjo kailinius. Bet toji šviesi ir adekvati gyvenimo dalis supranta, kad tai – ne iš gero gyvenimo. Priešingai. Iš gūdumo. Nykumo. Nežinojimo. Kam vis dėlto gražu, šiandieninė mados pramonė gali pasiūlyti stulbinamai įtikinamų alternatyvų – beje, už brangiai taip pat, čia tiems, kurie drabužio kaina mėgina kitų akyse pabrėžti ir pakelti savo vertę. Mes nebeturime priežasčių. Ir, tikiu, turime daug geresnį skonį.
Leiskite man pirmą ir paskutinį kartą gyvenime pranešti ateinančių metų stiliaus tendencijas: kailis bus nemadingas ir nestilingas. Kailis bus gėdingas ir tarsi garsiakalbis pagarsins iš jūsų sielų tuštumą taip, kad visiems girdėtųsi.
