Tie vaikai kankinosi. Nes turėjo rinktis tarp mamos ir savo svajonių, kas vaikui, prigimtinai, be jokio pasirinkimo savo tėvus mylinčiam, yra kaip peilis po kaklu.
Visi aplinkui sakys – važiuok, tu tik važiuok. O tokia mama virkaus ir manipuliuos, kad liks viena, kad ji niekam nerūpi, kad geriau jau ji numirtų. Nors ir tai niekas nepastebės.
Kaip vaikui pasirinkti? Išduoti mamą? Tai milžiniškas svoris ant jaunų pečių.
Žinoma, tokie dalykai dažniau vykdavo kažkiek asocialiose, disfunkcinėse šeimose. Bet nereikia apsimesti, kad Lietuvoje jų nėra pakankamai. Juolab – kad šiais laikais tai net ir suprasti sunku. Drabužiai visų daugiau mažiau nauji. Gal ne visų stilingi, bet net ir ne visi turčiai – stiliaus ikonos. Telefonus apynaujus irgi visi turi. Šiais laikais šeimos, kurioms reikalinga vienokia ar kitokia socialinė arba psichologinė pagalba, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai panašiai į tas, kurios ir pačios verčiasi puikiai.
Kita vertus, neadekvatus prieraišumas – tiek tėvų prie vaikų, tiek vaikų prie tėvų – tikrai nėra būdingas tik kažkokios socialinės rizikos šeimoms, jei šį terminą suprasime pačia tiesiausia, paprasčiausia prasme.
Pamenu, prieš kurį laiką kalbinau gydytoją psichoterapeutę Rasą Audickienę ir ji pasakė įdomų dalyką. „Kaip toksiška, kai mama savo penkiamečiui pasako „tu vienintelis mano gynėjas“, „tu vienintelis mano džiaugsmas“. Įsivaizduojate, kokia tai kančia vaikui? Kaip jam dabar pateisinti mamos lūkesčius? Suaugusiajam tai neįmanoma. Tai tampa amžina kančia”, – aiškino ji.
O tokios frazės neretai nuskamba ir namuose, kurie atrodo jaukūs, gražūs ir geri.
Pamenu, turėjau tokių klasiokų, kurie studijuodami vis snargliuodavosi ir ašarą braukdavo, kad teko palikti tėvus. Tik vargais negalais išsiruošdavo į studijų miestą, į tą nepakeliamą 5 darbo dienų kančią. Jie kiekvieną penktadienį pirmuoju autobusu po paskutinės paskaitos išdardėdavo į savo tėviškę ir iki paskutinės namos tupėdavo įsikibę mamos sijono.
Ir tai nėra miela. Pasiilgti mamos ar tėčio – normalu. Džiaugtis juos pamačius, jei santykiai artimi – taip pat. Norėti leisti su jais laiką – absoliučiai suprantama. Bijoti prarasti senstančius tėvus – daugiau nei savaime suprantama. Bet negalėjimas atsiskirti, pradėti kurti savo atskirą asmenybę ir gyvenimą – tai jau savivertės, saugumo trūkumas. Ir tame nėra nieko romantiško.
Ir todėl nieko keisto, jei jūsų pora jaučiasi atstumtas ar nepatenkintas, jei jūs didesnę dalį savo laisvalaikio norite leisti pas tėvus ant pečiaus. Nes norėti kurti savo atskirą gyvenimą, savo šeimą, savo taisykles – žmogaus kraujyje. Taip gamtos surėdyta, kad sveika psichika, pilnavertė asmenybė, užaugusi stovi ant savo paties pagrindo, ne prilaikoma tėvų. Pagrindą formavo tėvų įdiegtos vertybės, suteiktos patirtys, bet perfiltravę jas per save mes patys pastatėme atskirą žmogų.
Tėvai patenkina tavo esminius, bazinius poreikius, kol esi vaikas. Suaugęs juos patenkini pats, susikurdamas tokią aplinką, tokį gyvenimą, kuris tau gali padėti juos gauti.
Ir tikriausiai todėl paauglystėje tėvai ima erzinti su savo taisyklėmis. Nes žmoguje pradeda formuotis poreikis bei įgūdžiai tas taisykles kurti patiems. O jei tiksliau – kurti savo gyvenimą. Emociškai paauglys, jaunas žmogus tam ruošiasi ir į tai keliauja.
Ir vaikui suaugus, natūralu, kad tėvai turi vaiką paleisti. Kaip ir natūralu, kad tai nėra taip jau be pastangų lengva, kad vis tiek neramu, kad nerimauji. Bet paleisti reikalinga, nes tai – sveikiausia meilės forma.
Vaikai, kurie myli, kurie juto tikrą rūpestį, tikrą ryšį augdami – jie sugrįžta. Jie nori dalintis, jie nori lankyti, jie nori kartu leisti laiką.
O jei viso to nebuvo vaikystėje, tai neprivalgęs – neprilaižysi. Arba galima kurti ryšį kaip atskiriems, pilnaverčiams, suaugusiems žmonėms. Bet tai jau atskira pastanga. Ir tik jei abi pusės to nori.
Na, o tolimesnis vaikų įtraukinėjimas į savo planų, gyvenimo ritmo ir svajonių išpildymą bei išlaikymą – yra toksiškas, jei jis paremtas vienpusiu nutarimu. Taip, vaikai gali nesiginčydami atvažinėti pas tėvus į jų žolės pjovimus, bulviakasius, kiemo talkas, derliaus nuėmimą, kauliukų iš vyšnių rankiojimo savaitgalį. Bet jei tai yra plikas tėvų užgaidų pildymas, o tėvai tai pasiekia vaikų negalėjimu pasipriešinti, vaikų savarankiškumo trūkumu, manipuliacijomis vaikais ar panašiomis taktikomis, tai ne santykiai. Tai – emocinė vergovė. Šeimininkas su vergais santykių neturi. Vergas tiesiog tarnauja. Tėvai – suaugę žmonės. O suaugę žmonės turi gyventi pagal savo galimybes. Jei jie patys negali apsižiūrėti savo daržo, gal metas su daržu atsisveikinti.
Žinoma, nebent vaikai ir tėvai draugiškai nutarė, kad abi pusės nori to projekto.
O vėliau prasidės dar baisiau. Jei žiūrėjote „Sopranus”, tai stebėkite pagrindinio veikėjo Tony mamą ir suprasite, kaip gali būti blogai. Bet tiesą pasakius, bent po mažą dalelę šito esu mačiusi visai netoliese, tikrame gyvenime. O kai kur net ir blogiau.
Manipuliacijos mirtimi. Tuo, kiek nebedaug liko. Manipuliacijos skausmais, ligomis, tuo, kad kaimynų vaikai aplanko dažniau, sekasi jiems geriau, o ir puokštę gėlių senai motinai atveža – ne taip, kaip šitas, kurio nė sūnumi nepavadinsi.
Patogus nesikontroliavimas, aptarinėjant jautresnio šeimos nario išvaizdą, o vėliau kritimas į aukos poziciją, neva, čia jau visai nieko pasakyti nebegali. Pykčio protrūkiai, iškoliojant marčią, o po to gyvenimas lyg niekur nieko, lyg to nebūtų įvykę.
Vėliau būna tik blogiau ir nesveiki santykiai veda tik į dar nesveikesnius.
Taigi, taip. Tėvai gali elgtis neteisingai savo vaikų atžvilgiu, tėvų gali būti per daug vaikų gyvenime (ir atvirkščiai), o kontrolė nėra meilė.
