Kita vertus, tai tiesiog genų inžinerijos laimėjimais pagrįstas būdas, nepaneigiamai turintis savo gerą pusę. O štai aš pamenu senovinį būdą: buvo tokia kazachė, gyvenusi Anglijoje, kuri nutarė įsivaikinti vaiką ir jį rinkosi Uzbekistano vaikų namuose. Pasiimdavo vieną, veždavo į kliniką. Vaikas kelias dienas praleisdavo stacionare, jam atlikinėdavo tyrimus ir išvadose pateikdavo sveikatos būklę nuo 1 iki 10. Vienintelis priimtinas nuokrypis kazachei buvo 9 iš 10.
Paimdavo vieną vaiką, patikrindavo – netinka – imdavo kitą. Vėl patikrindavo. Galų gale išsirinko ir gavo savo genetiškai tobulesnį įvaikį. Skamba kaip iškrypusios sąmokslo teorijos, kur artėjama prie teritorijos apie Akropoliuose grobiamus vaikus, tačiau ta istorija siekia gal tik dešimtį metų ir atsilikusią šalį. Kiek šansų, kad to nepavyktų padaryti dabar?
Geriau pagalvojus, kodėl tai turėtų skambėti šiurpiai, jei tiksliai taip daug jums pažįstamų žmonių elgiasi su šunimis? Ne tik jais, bet kokiais gyvūnais. Kiek šuniškų ir katiniškų madų jau praėjome? Lesės, Garfildo, Bethoveno, dalmantinų, o juk dar turėjome peliuką Stiuartą. Po filmų šunų eros sekė šunys rankinukams, dabar – špicai. Didesniems rankinukams. Maždaug po dviejų metų šie bus tikriausia atgyvena, o trokštamo šuns pozicijas užims nauja veislė ir nieko keisto, jei ji bus išvesta daugiau mažiau gražiam atrodymui, net jei pažvelgus giliau tai tebus genetinių defektų, praktiškai išsigimimų aukos.
O kodėl gi ne? Šunų veislių vedimas kažkada prasidėjo kaip šunų-pagalbininkų kūrimas, turintis prasmę ir bent jau man suprantamas priežastis. Žinoma, istorijoje būta visokio žiauraus ir šiurpiai egoistiško elgesio, tačiau dabar, dvidešimt pirmame amžiuje, kai atsisakėme ligotų žmonių šou, kai nebebadome pirštais „žiūrėk – negras“ (nors šitai netiesa, savo akimis Vilniuje mačiau, bet sakykim, kad tai bent jau siekiamybė), kai iš parduotuvių reikalaujama užkilimo invalidų vežimėliui, kai vykdome akcijas apie natūralumą, apie kūno skirtumus, iš tikrųjų tuštybė lenda per kraštus. Rinkdamiesi šunį nepateisinamai didelė dalis žmonių žiūri per paprastai: nori, kad būtų gražus. Viskas, tiek žinių, ne daugiau emocijų, nei renkantis, kokį šokoladuką šiandien įsimesti į pirkinių krepšelį.
Oi, kaip miela tie kriuksintys, šnirpščiantys suplotasnukiai. Realybėje sunkiai kvėpuojantys ir pasmerkti širdies ligoms, nes sudėti taip, kad tokios trumpos kojos niekada neleis nusikratyti antsvorio. Koks skirtumas, svarbiausia, kad mums mielai atrodo. Jei žmogui būtų miela nuo parkinsono drebantys, besikratantys šuniukai, tokie irgi atsirastų. Beplaukiai katinai, juk, nors atsiradę kaip ligoti vados palikuonys, žmonėms pasirodė mieli. Ir genetinis nukrypimas tapo norma.
Pavargau nuo klausimo „kokia čia veislė?“, kai vedžioju savo šunį. Jokia. Jokia jo veislė. Tai šuo – paprastas. Toks, kokių daug kaimuose, miestuose, prieglaudose. Man – pats gražiausias, bet tikriausiai žiūrint į dabartinius grožio standartus – niekuo neypatingas, paprastas juodukas, praktiškai kaimo Brisius, kokius kadaise rišdavo prie būdos. Vis dar riša, jei pamiršote apie tai, apsilankykite artimiausiame kaime. Mano kraujas nėra grynas, aš pati be veislės, dvarneška tokia – man ir toks šuo tinka. Aš nežinau, ar jis gyvenime kuo sirgs, o gal nugyvens daugiau mažiau sveikas. Jį pasiimdama į savo namus pasirinkau suteikti namus jam tokiam, koks jis yra.
Aš pasižadėjau, kad jam niekada nenutiks taip, kaip tiems mėlynakiams haskiams, kuriais kažkada susižavėjo dėl išvaizdos, o tada nutrenkė į prieglaudas, gatves ar atidavė giminaičiams, nes pasirodė, kad šuo pernelyg aktyvus. Ar suplotasnukiams, kurie lėkė lauk, supratus, kiek laiko teks praleisti pas veterinarus.
Veislė čia ne prie ko: šuo yra šuo. Baltas, juodas, rudas, nors ir bėras. Didelis ir mažas, ilgasnukis ar plokščia nosimi. Visi šunys yra geri ir normalūs. Nenormalu ir šunį, ir žmogų rinktis kaip pomidorus prekybos centre – raudoni, gražūs, bus gerai.
Tokie pasirinkimai pernelyg dažnai virsta neatsakingumo ir tuštybės iliustracija: nusipirkom, bet, žinokit, labai loja, turim atiduoti, dovanojam. Nusipirkom, bet susirgo, neturim pinigų gydyti, tai nuvežėm užmigdyti. Nusipirkom, bet išvykstam gyventi į užsienį, tai nuvežėm į prieglaudą. Nusipirkom, bet šuo pasirodė agresyvus, tai nuvežėm nušauti.
Tie atvejai niekada arba beveik niekada nebūna šuns kaltė. Tik žmogaus: žmogaus nepasidomėjimo veisle, savo galimybių neapskaičiavimo, tingėjimo ar nemokėjimo auklėti, smurtavimo ir engimo. Mano kaimynai turėjo šunį, kuris puldinėdavo net savo šeimininkus, ką ten kalbėti apie svečius. Viena maža detalė: tą šunį mažą spardė ir mušė kaip netingėjo. Pabandykite gatvėje stambiam vyrui spirti porą kartų – pažiūrėkite, kas bus. Gal nustosite kaltinti kitus. Ir tik nepasakokite apie tai, kaip negalima emigruoti su gyvūnais. Jei iš tikrųjų trūksta žinių, parašykite man žinutę, bet jūs, aišku, nerašysite, nes tai tebuvo būdas atsikratyti to, kas nepatogu.
Visi neprivalo gelbėti pamestinukų ir prieglaudinukų. Ne visi gali, ne visi nori, ne visiems ir reikia. Tik tada bent jau nebandykite skelbimuose rasti pigiau, nes primenate tas pigias mergaites, pasipuošusias „Guchi“, „Verseisa“ ir „Hugis Bos“. Tačiau yra daug baisiau: juk dėl jūsų tuštybės kenčia gyvas padaras, kuris jums kažkada pasirodė gražus.
P.S. Tekstas negalioja kilmingiems, mėlyno kraujo, ne mažesnėms nei 175 cm moterims, o vyrams – mažiausiai 180 cm. Pageidautina – tobulos sveikatos, maksimalus leistinas įrašas ligos istorijoje – sloga, prieš mažiausiai septynerius metus. Ir dar svarbu, kad būtų mėlynos akys.
