Atsakiau, kad taip. O tada ir prasidėjo spektaklio daris. Ji ėmė mane kaltinti blogai pastačius savąjį automobilį. Taip blogai, kad ji, išvažinėdama iš stovėjimo vietos, ėmė ir įvažiavo į kitą (ne mano) mašiną. Ir dabar aš kalta, dabar ji man kvies policiją.
„Puiki mintis“, – atsakiau. Palaikiau ją. Jei kažkas visai neaišku, o nuomonės nesutampa, kviesti policiją – tikrai gera mintis. Negi „pamarskomu“ mesi.
Paklausiau, ar jau spėjo nufotografuoti mano automobilio numerius, paraginau ją taip ir padaryti – juk reiks nurodyti pareigūnams, kas taip blogai pastatė savo ratus, jog tu netgi įvažiavai į kitą – gretimą – mašiną. Pasakiau jai, kad tegu nusifotografuoja – ir aš lekiu. Garsiai, keliskart ir liudininkams girdint. O tada sėdau ir nuvažiavau.
Per visą tą laiką aš nepakėliau balso. Nesivaipiau, nesiraukiau. Netgi nesiginčijau.
Moteris iš pradžių klykė. Po to – baugino. Vėliau – pavargo. Jokio skambučio iš policijos niekada taip ir nesulaukiau.
Yra tokia psichologinė technika. Kai žmogus ant jūsų rėkia, jus įžeidinėja, galbūt naudoja pasyvią agresiją – jokiu būdu nereikia įklimpti į tą žaidimą.
Pavyzdžiui, aš – didelę dalį gyvenimo buvau tokia „padėties taisytoja“. Tegu ir su manim nemaloniai kalbasi, bet aš, štai, kad nebūtų nemaloni atmosfera, kažkaip skyles užtaisinėju. Blerbiu, kalbu, juokauju. Taip užtaisydavau ir kitų tarpusavio konfliktus, ir savo pačios, ir vienpusius manęs užsipuolimus.
Kita įklimpimo į žaidimą vizualizacija būtų pasidavimas šitokiai isterijos apimtai, nesivaldančiai rėksnei. Galėtum imti rėkti atgal – kad tai tavo rankos kreivos, o akys – žvairos, tai ir įvažiavai į tą kitą automobilį, prie ko čia aš. Nemoki vairuoti – važiuok autobusu. Galima ir taip, o galima ir dar baisiau išsikolioti. Arba imti gintis išsigandus policijos, išsigąsti. Net ir apskritai imti aiškintis, kas čia buvo, kaip tai įvyko.
Ta psichologinė technika atrodo taip: kai su tavimi elgiasi maždaug taip, kaip aiškinau pavyzdžiuose, tu labai labai ramiai pažvelgi agresoriui į akis. Ir skaičiuoji iki dešimties. Žiūri ir nieko nedarai. Veido mimikos turi būti nekaltos – nepersigandusios, neagresyvios. Nebent šiek tiek užjaučiančios, klausiančios, bet ne per daug. Tokia tyla – agresoriui turėtų būti juntama kaip atstūmimas, atmetimas. Tam tikra prasme – pasiuntimas, tik labai galantiškas, toks, kurį tu jauti visu kūnu, bet pasiskųsti negali. Sako, kad tokį elgesį smegenys priima kaip atstūmimą, o tai žmogui – vienas baisiausių dalykų. Tai, žinoma, psichologinė manipuliacija, bet kai ginamės, paprastai vieną kitą šautuvą tenka išsitraukti iš švarko atlapų.
Sako, panašiai turėtų veikti paklausimas, ar tam žmogui viskas tvarkoje. Jei šis draskosi, jei jis isterijoje ar nuodingame pyktyje, galima jam pasiūlyti pagalbą. Paklausti: „Ar viskas gerai?“.
Esminis dalykas – tai kad adekvatūs žmonės nenori išsipurvinti srutomis tų, kurie eina ir teplioja viską, kas jų kelyje. Ne visi mes ir drįstame atsakyti taip, kaip tie agresoriai verti, be to, suvokiame, kad įlindę į konfliktą dažnai patenkinsime jų pasąmonės troškimus: jie juk maitinasi mūsų reakcijomis. Baime ir suirzimu, neviltimi ir pykčiu. O tokios psichologinės manipuliacijos – jos leidžia mums jaustis aukščiau konflikto bei agresoriaus, perduoda vairą į rankas, o tuo pačiu neleidžia priešui pasiekti tikslo bei verčia jį netekti vilties.
Tokių žmonių sutiksite parduotuvėse. Jų sutiksite mašinų stovėjimo aikštelėse. Jie gali būti jūsų kaimynai. Deja, pasitaiko, kad jie jūsų giminės. Patys artimiausi šeimos nariai.
Būkite tikri – jie visi pajaučia, ant ko galima šokti, o ant ko ne. Ne veltui persiraukusi rauginta senė terorizuoja kaip epušės lapas virpančią pirmakursę studentę, išsinuomojusią savo pirmąjį butą ir nemokančią apsiginti. Piktoji mato, kad merginos rankos dreba, kad akyse kaupiasi ašaros, o pačios akys laksto. Ir todėl ji ją ės, terorizuos, kol iščiulps paskutinius ramybės syvus.
Pastebėkite – tokios niekada nesirauna ant agresyvių chamavotų skustagalvių ar griežto žvilgsnio, drūtų rankų ir plačių pečių kaimynų. Nelenda į akis tiems ir toms, kurie užbrėžia ribą tokio ryškumo raudona, kuri net neregiui šviesoforo ryškumu šviestų.
Tokie žmonės – nagli ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie neturi stabdžių, bet jie labai gerai jaučia, kokio kąsnio neapžios. Ir ten jie tvarkingai sustoja.
Būtent todėl pačioje pradžioje papasakojau apie rėksnę, kuri galėjo man, jaunai, ilgai smegenis lesti. Galėjo priversti bijoti, galėjo įskiepyti kaltės jausmą, o jautresnis žmogus po tokių konfliktų ir nemiegoti gali, ir širdies pemušimus kentėti.
Ką darome mes? Darome viską kuo labiau priešingai įsitraukimui į tą konfliktą. Ne rėkiame, o esame ramūs arba netgi šypsomės. Nesiginčijame. Neišsigąstame grasinimų policija, o juo labiau – teismais.
Ar žinote, kaip brangu ir sudėtinga yra teistis? Ir ar žinote, kiek kartų mane buvo padavę į teismą? Nulį. O grasinę? Apytiksliai kas antrą savaitę tokiu malonumu man pagrasina. Ir tada gerai žinau – nieko nebus. Nes prieš paduodant į teismą visai nebūtina tai pranešti grasinančia žinute.
Taip ir tos rėksnės. Ir tie pasyviai agresyvūs prašalaičiai, vis prasilenkiantys su jumis gyvenimo kelyje. Jų bauginimai ir spaudimas – tai ne daugiau nei bezdėjimas į vandenį. Ir mes jiems reikšmingumo nesuteikiame. Mes jų nemaitiname.
