Tai yra didžiausia nesąmonė. Leisti lipti ant galvos, kitaip sakant nuolankumas, yra palankiausias smurtautojams. Agresyviai siekiantiems įtakos ir valdžios. Kaip manote, kodėl vyriškoje visuomenėje ilgus metus moterį buvo patogu laikyti nuolankią? Ir kodėl tą nuolankumą augino mokslo, balsavimo užkardymu, uždarymu namuose, pristatymu prie „moteriškų” reikalų? Ogi kad paklustų ir neklausinėtų. Nes kur prasideda klausimai, ten pradeda reikėti atsakymų. Kurių nėra.
Taip dėl savo reikšmės saugiai nesijaučiantys suaugusieji elgiasi su jaunimu. Stengiasi, kad šie nekvestionuotų jų autoriteto, tai užkardo gąsdinimais, tuščiais pamokymais, kad seną žmogų privalu gerbti, neturinčiais paaiškinimo, kodėl (kodėl seną reikia gerbti, o jauno ne?). Juk jei bus užduoti tiesiai į dešimtuką taikantys klausimai, į juos atsakymų šie neturės.
Kaip neturi visi, reikalaujantys nuolankumo. Jie turi tik bauginimus.
Taigi, kartais matydama, kaip mes, kaip šalis, nulenkiame galvą prieš atvykėlių paburbėjimus, pasivaipymus, širstu. Kažkada turėjome siaubingai mažą savivertę. Anuomet atrodė, kad viskas, kas užsienietiška – geriau. Būdavo netgi parduotuvės, išdidžiai užsiklijavusios iškabas, skelbiančias, kad prekės pas juos – iš užsienio. Dabar mes galime pakelti nosį ir pasakyti, kad geros kavos Lietuvos didmiesčiuose lengviau nei Italijoje, bet vis ko gūžiamės, dar ne tiek savimi pasitikime, kiek faktiškai užaugome.
Būna, dar koks atvykėlis britas, dėl savo žinių stokos galvojantis, kad atvyko į kokį nykų kaimą, imasi mokyti lietuvius. Arba Italijon emigravęs vidutiniokas. Nuotakos emigrantės iš Skandinavijos. „O pas mus, o pas mus”.
Žinote, ko mes iš tiesų stokojame? Šiaip tai nieko, išskyrus pasakymą – tai gerai, kad pas jus taip, o pas mus šitaip – ir taškas. Kas pasakė, kad Švedijoje geriau? Kas pasakė, kad Italijoje geriau? Kas pasakė, kad Britanijoje geriau? Tai šalys, turinčios krūvą įvairiapusių problemų. Yra krūvos dalykų, kurių jos iš mūsų pasimokyti galėtų. Ir taip, gal ir mes iš jų mokytis galime, apskritai – stebėti, vertinti ir pritaikyti kažką pas save, yra genialus būdas tobulėti. Bet patiems nusprendus, patiems apsisprendus, kad mums taip tinka. Ką, mes kokie berazumiai kvaileliai, kad patys įsivertinti nesugebėtume? Na jau.
Tokius, kaip tas nevykėlis baltarusis, buvęs baisiausiai mandras dalindamas Lietuvai keiksmus ir infantiliai demonstravęs tokį niekališką pasikėlimą, turėtume išprašyti tokiu akies mirksniu, kaip kad šį kartą tai įvyko viešumo dėka. Nepatinka? Tai kraukitės tašes ir viso gero. Tu manai, kad čia mums tavęs reikia? Tau mūsų reikia.
Pasaulyje ne veltui susiklostė tokios socialinės taisyklės, kad imigrantai turi šį tą įrodyti, kol juos ima gerbti ir pradeda pasitikėti. Nepasakyčiau, kad tai – kažkoks toksiškas konstruktas, veikiau – natūralu. Kai ateini į naują darbą, kur neaiškios tavo realios kompetencijos, kur nusistovėjusi sena tvarka, iki kol tavimi ima pasitikėti ir vertinti, irgi užima nusizulinti kampus, parodyti, ko esi vertas. Juk ir algos kėlimo prašai ne pirmą savaitę, o jau praėjus kuriam laikui, kai turi kažkokius rezultatus. Ir šviežioje draugystėje niekas nepuola širdies iki gelmių atverti bei inksto atiduoti nesiūlo. Viskam reikia laiko, reikia įsitikinti, pasitikėjimo kaina nėra maža.
Taigi, gėdytis, kad iš atvykėlių tikimės pagarbos, kažkiek prisitaikymo, ir net naudos – keista. Visose šalyse taip yra. Niekas nelaukia svečių šiaip sau, iš geros širdies, kad neatlygintinai pasidalintų savo gėriu. Niekas įnamių neieško. O tie, kurie per kvailą galvą tokius užsikrovė, turi didelių problemų.
Tikriausiai opiausia bei jautriausia tema yra karo pabėgėliai, kuriems iš tiesų galioja kiek kitos taisyklės. Bent jau kurį laiką. Bet net ir jie elementarios pagarbos pamiršti neturėtų. Taip, mes, suvokdami, kad jų broliai ir sesės, draugai ir tėvai kariauja už mūsų laisvę, turime jiems siūlyti tiek pagalbos, kiek sugebame. Bet skirti pagalbą ir parazitavimą irgi prasminga. O parazitų visose tautose yra, net pačiose narsiausiose.
Šiais laikais Lietuvoje sunkiai berasi lietuviškai kalbančią valytoją. Mano laiptinę valančios moterys, atsiųstos kažkokios įmonės – visos rusakalbės. Nesuprasi, iš kokių šalių, juk paklausti tai negali, jei rusiškai nešneki. Restoranų, kuriuos matau iš arčiau valytojos – nei viena lietuviškai net burbt nepasako. Aš atvykusi atostogų į šalį išlaužiu tą „laba diena” ir „viso gero” jų kalba – gryniausiai iš pagarbos. Ką, jos nesugebėtų? Sugebėtų. Tai gal mes per mažai tikimės, kad tą elementarią pagarbą mums parodys? Gal per mažai parodome, kad mes ta šalis, ta tauta, kuri pagarbos nusipelno? Kuri turi taisykles, standartus ir lūkesčius?
Na, o tokie baltarusiai ar Rusijos pabėgėliai apskritai turėtų suvokti, kad vaikšto plonu ledu. Ir anokia čia rusofobija. Normalūs rusai ir baltarusiai problemų prisitaikyti neturi, pati draugauju su tokiais kaimynais, labai pagarbiais ir supratingais žmonėmis, kurių galėjau paprašyti pasirūpinti mano bute apgyvendintais karo pabėgėliais ukrainiečiais, nes jie gerai išmanė, kokius kelius turi nueiti pabėgėlio statusą turintis žmogus, kur ir dėl ko geriausia kreiptis. Na, o kiti – tie, kurie tikisi, kad jiems raudoną kilimą nuties, dabar turėtų suprasti, jog metas susiprastinti, o jei ne – už čemodano ir tėvynė laukia.
Ar čia kokia sėjama neapykanta? Na, gana to politkorektiškumo ir dirbtinio jautrumo. Tai elementarti, universali taisyklė, suprantama visais laikais, visose pasaulio vietose: nori, kad tave gerbtų – elkis pagarbiai.
Aš tiesiog žinau, kad mano šalis – ne šiukšlynas, kur tiks bet kokia atlieka, kad ir iš kur atkeliautų. Imigrantai – puiku. Tai reiškia daugiau darbo jėgos, paįvairintas genofondas, daugiau kultūrų, daugiau spalvų ir, žinote, platesnis gastronominis paveikslas. Šitai – valio. Bet jei tik dėl skaičiaus – tai ačiū, viso gero, gero kelio.
Nebūkime nuolankūs. Savo vertę žinokime, nereikia susimenkinti.
