Be grynųjų nekeliaučiau niekur, iš kur negaliu pareiti pėsčiomis, ir savo vaiką to mokyčiau. Parankūs ir patogūs hipsteriai, besididžiuojantys savo modernumu, patikėjo, kad grynųjų pinigų reikia bijoti, kad jie kažkokie nešvarūs, būtinai – nelegalūs, kažkokiais nesumokėtais mokesčiais prasmirdę. Kažkam tai buvo naudinga, būkite tikri.
Prieš keliaujant įspėju savo banką, kad daugiau nei dvi savaites keliausiu JAV ir Puerto Rike. Pranešu, kad tie mokėjimai tolimose šalyse neatrodytų įtartini, ir kad egzotiškoje svečioje šalyje nelikčiau be savo kaltės užblokuota sąskaita. Biurokratinį atsakymą nukopijavusi konsultantė man atrašo, kad jų banko kortelėmis galima atsiskaitinėti visame pasaulyje.
Iš labai artimos aplinkos žinau, kad dar prieš keletą mėnesių Amerikoje, lietuviška, tokia pačia kaip mano, kortele atsiskaitinėjus restorane, buvo užblokuota sąskaita ar tai pati kortelė. Vienok žmogus liko be pinigų, nes atsiblokuoti pavyko tik grįžus namo. Pačiai teko vargti dėl bankomato įtrauktos kortelės Argentinoje. Padėti irgi tegalėjo parvykus. „Atsiprašome už nepatogumus”, – matyt iš lapelio paskaitė banko konsultantė ir atsisveikino.
Pranešiau prieš išvykdama, nes taip neoficialioje aplinkoje pamokė banko darbuotoja, bet atsakymą vis tiek gavau biurokratinį ir jokių garantijų. Nesakau, kad su savo pinigais moku elgtis protingiau nei bankas, bet bent jau turiu laisvę jais manipuliuoti kaip patinka. O pinigai mano. Nepageidauju, kad kas aiškintų, ką galiu su jais daryti.
Porą dešimtmečių pasaulis žvengė iš bobučių, laikančių pinigus kojinėse, bet bankų irgi ne vienas bankrutavo, ir su jais irgi visokių nesusipratimų būta. Galima ūžti, kad kas apskritai galėjo savo pinigus patikėti „Snorui”, tačiau ta įstaiga šiaip jau Lietuvoje egzistavo legaliai, leidžiama valstybės. Ir dar visai neseniai.
Žmonės teisėtai gali nenorėti turėti reikalų (arba turėti kuo mažiau) su visokiausiomis institucijomis, valdininkais ir biurokratais. Štai, dabar mokame mokesčius, o valstybė jau nė nebesistengia meluoti, kad ateityje mano kartos laukia pensijos. Dirbantys pagal individualią veiklą ir sąžiningai mokantys mokesčius negauna ir negaus lygybės bei garantijų. Mokesčių inspekcija ir Sodra gali per sekundę nuskaičiuoti pinigus dėl tavo mikroklaidos, o kai klaida jų – grąžinti per trisdešimt kalendorinių darbo dienų ar kažkaip panašiai. Kartas nuo karto nuaidi skandalai apie iššvaistytus, įsisavintus pinigus. Trinkelės ir kiti projektukai važiuoja kaip važiavę, merų žmonos iššvaisto mokesčių mokėtojų pinigus savo užgaidoms, kurios vėliau vis tiek nepasiteisina.
Pasitikėjimas? Žmonės jaučia, kad pasitikėti, deja, gali tik savimi. Ir net jei nelabai zgrabiai bei vykusiai jie tvarkosi su savo pinigais, alternatyvos nebūtinai viliojančios, nes siūlantys alternatyvas tiesiog mainais nepasiūlo pagarbos ir rūpesčio.
Matote, viena yra už generuojamą vertę uždirbti pinigus, o kita – manipuliuoti svetimais pinigais, bandant su jais kažką padaryti, net jei kartais – kažką gero. Todėl net labiausiai intelektualūs Seimo nariai ir ministrai, jei jie visą gyvenimą dirbo tik valstybinėse įstaigose, tik samdomą darbą, man pasitikėjimo nekelia. Jų absoliutus nesupratimas nuolat matosi sprendimuose. Numeta verslui ir žmonėms kažkokį varganą kaulą ir liepia suktis. „Teks susitvarkyti”, – sako. Nors patys nesusitvarkytų. Rodyti pirštu yra lengva. Bet šiaip jau valstybę išlaiko būtent verslai, didesni ir mažesni, ne Seimo nariai ir ne ministrai. Nenoriu sumenkinti, beje, jie reikalingi. Tik pagarbos daugiau, daugiau supratimo, daugiau nevadovėlinių žinių.
Taigi, keliauju į Ameriką su krūva grynųjų. Beje, sukauptų absoliučiai legaliai. Truputis ryšio bei technikos gedimų ir tavo kortelė – tik plastiko gabalas. Labai mėgstu naudotis „Apple Pay”, įdiegtu telefone, tai reiškia, kad ir kortelės nereikia nešiotis. Bet telefonas išsikrovė – ir tu vargšas, negalintis leisti sau kavos puodelio.
Ateinu nusipirkti ledų, atsiskaitymas tik kortele. Kortelę turiu, bet pasirodo, kad tokios jie priimti negali, kažkokie gedimai. Pasisakau, kad turiu grynųjų. „Priimsim, paskui susitvarkysim”, – sako pardavėja. Grynųjų kalbą supranta visi.
Be to, keliaujant Amerikoje (o ir ne tik), rasite ir begalę vietų, imančių tik grynuosius. Yra pakankamai patrauklių šalių, kur be grynųjų – sunkiai, jei lankysitės kažkur daugiau nei prekybos centre ir tinklinėje kavinėje.
Jaunieji komunistai, kaip ir sakiau, greičiausiai šaukia, kad tai – kažkas nelegalaus, bet įstaigos gali būti absoliučiai respektabilios, rimtos, tiesiog toks jų pasirinkimas. Verslo pasirinkimas, kaip pas juos galima atsiskaitinėti: tik kortele, tik grynaisiais, ir taip, ir anaip, nepriimti tam tikrų kortelių ar dar kažko. Nuo to jie netampa nelegaliais. Prisiminkite, kad bankų paslaugos kainuoja. Niekas neturėtų būti įpareigotas tam, kas mokama.
Taip, būtent. Niekas neturėtų būti įpareigotas mokamai paslaugai kaip privalomai. Taigi, kam patogu diegti požiūrį, kad grynieji – nelegalūs ir nešvarūs?
Didžiosios maklės ir pinigų įsisavinimas, beje, vyksta visai ne grynaisiais. O valstybė ir toliau agresyviai bando išsiaiškinti, ar bobutės, gatvėje prekiaujančios puokštelėmis, ir padavėjai, gaunantys kelis eurus arbatpinigių, moka mokesčius.
Kaip jau sakiau, grynųjų kalbą supranta visi. Ar karas, ar maras, ar gamtos stichijos – tas popierėlis visiems aiškus. O su kortelėmis, kurios, beje, irgi yra puikus dalykas, gali būti visaip. Todėl be cento grynųjų nė iki Latvijos nevažiuočiau. Jūs, beje, kaip norite. Niekuo nenoriu įtikinti, tik patraukite nagus nuo kitų žmonių pasirinkimų ir nebandykite jų įtikinti, kad grynieji – nešvarūs ir nederami.
