Iš tiesų vasaros kūnui tėra reikalingas kūnas ir vasara. Jūsų vietoje labiau nerimaučiau dėl pastarosios – būna, Lietuvoje vasara pasibaigia nė neprasidėjusi, o pūgos siaučia ir gegužę, kaip užpernai. Bet jei viskas taip paprasta, kur dėtis valgyti norintiems marketingistams ir visokio plauko š parduoti norintiems verslininkams?
Nesupraskite manęs klaidingai, verslą aš myliu, o verslininkus gerbiu vien už tai, kad išlaiko mūsų valstybę. Taip pat man patinka marketingo menas. Tačiau būtent dideli pinigai globaliai kiša į galvas idėją, kad sezonui mums reikia 3 naujų maudymosi kostiumėlių, kad kokia nors superarbata gali išvalyti „užsiteršusį“ organizmą, jodama ant neišmanėlių, pamiršusių, kam mums duoti inkstai, ir kad normalu nuolat kibti prie savo kūno ir ruošti jį trijų mėnesių etapui, kai galėsi šiek tiek pasiturkšti ežere ar jūroje. Nes jei neparuoši – negalėsi. Tik ar tikrai?
Ar šitaip užsisukus reikalavimų sąraše apskritai dar įmanoma pasidžiaugti vasara? Juk tai išvirsta į „negaliu rengtis šortų, nes kojos per baltos, per storos, per plonos, nenuskustos, celiulitinės“. Ir galop šortų nedėvėjimu visai, nes taip vasarą atrodyti negali. Ir bikinio rengtis negali. O tada jau ir maudytis negali. Tiesa, esu mačiusi moterį, besimaudančią su drabužiais. Ir aplinkybės šnibždėjo man į ausį jos paslaptį: ji tiesiog gėdijosi maudytis su mažiau rūbų.
Pavyzdžiui, man praėjusiais metais prašviesėjo galvoje dėl šortų. Nusipirkau dvejus, kai iki tol gal penkiolika metų neturėjau nė vienų. Kažkam nepatinka mano kojos? Na, teks susitaikyti, o aš joms dėkinga – per dieną jos mane nuneša apie dešimtį kilometrų ir papasakokite žmonėms, kurie kojų neteko, kaip jūsų netenkina kojų apimtys ar spalva.
O šiemet man prašviesėjo dėl kūno plaukų. Matote, grožio ir šmutkių industrija suinteresuota kartelę moterims kilstelti į šiek tiek nepasiekiamą ir isterišką lygį. Kitaip – kas pirks? Kas vėl ir vėl patikės vis nauju magišku kremuku, vis iš naujo pasikeitusia mada bei kažkokia drapanėle, kurios jums tikrai reikia? Kas savo noru vis naujai įpuls į dar vieną kankinimosi etapą, bandant stebuklingai numesti svorį naujomis priemonėmis?
Taigi, nenuostabu, kad buvo laikas, kai savo vargšes kojas skustuku braukydavau kiekvieną mielą rytą. Jei kas būtų paprašę loginės šių veiksmų sekos, ko gero, būčiau nesugalvojusi. O tai ir yra baisiausia – įkalti stereotipai užvaldo ne tik tuos, kurie tiek naivūs, kad patikėtų, jog kūno plaukai – nehigieniška. Tokia kvailyste aš tikrai nebuvau patikėjusi – labai gerai žinau, kad kūno plaukai – funkciją mūsų kūnuose turintis darinys. Ji apima apsaugą, temperatūros reguliavimą ir prakaito pašalinimo palengvinimą.
Nepaisant to, kad mokykloje man sekėsi ne taip jau blogai (matematikos mokytoja gal ir nesutiktų, bet, leisiu sau juodai pajuokauti, o humorą ji suprasdavo, dabar ji tokioje vietoje, kur gyviesiems paslapčių nebepasakoji) ir elementarią žmogaus fiziologiją suvokiu, nepaisant to, kad sąmoningu lygmeniu plaukais tikrai nesišlykštėjau, mano veiksmai sakė ką kita. Pasąmonė juos laikė kažkokiais... nederamais? Na, jei ne, tai kam juos kasdien isteriškai reikėjo braukti nuo tų vargšių kojų?
Ilgametis marketingas pasiteisino. Moterys gėdijasi, kad nėra šešiametės mergaitės, kurioms neželia nė pūkas. Ir su savo kūnui priklausančia dalimi jaučiasi... nešvarios? Kai tuos dalykus išsakai žodžiu, skamba kaip kvailystė, kuria vargiai protingas padaras patikėtų, tačiau žmonių elgesys apie tai, kaip jie jaučiasi, byloja kur kas geriau nei tai, ką jie sako.
Nesupraskite neteisingai. Tai – ne kažkokia kojų neskutimo kampanija. Kaip anksčiau, taip ir dabar manau, kad su savo kūno plaukais kiekvienas elgiasi kaip nori. Tačiau jei negali – tiesiog negali – sau leisti, kad kas nors tave pamatytų su ataugusiais šeriukais, ar tai tikrai sveikas santykis su savo kūno dalimi?
Taigi, šiemet man prašviesėjo. Negana to, kad drąsiai dėviu šortus, tai dar ir kojų neskutusi galiu išeiti į miestą ar pliažą. Ir netgi jaustis graži. Ką ten graži – gražiausia visoje gatvėje. O kai pats sau gražus, tai ir kiti kažkokie gražūs ir gražesni.
Ką jau kalbėti apie tai, kad influencerių rodoma realybė, kai atostogauti keliaujančios divos susipakuojančios po naują maudymosi kostiumėlį kiekvienai dienai, taip toli nuo manosios. Turiu porą senų maudymosi kostiumėlių, kurių vieną įsigijau, nes norėjau maudytis, o savojo pasiėmusi neturėjau. Taigi, vienu per daug turiu būtent dėl to.
Kalbu apie save ne kaip vargšę. Priešingai, manau, kad tai, ką paminėjau, yra iškreipta. Vartotojiška, susireikšminę, užstrigę pirkime, kompleksuose, kitų diktuojamose madose. Visa tai diktuoja ne kaip turėti gražų, malonų gyvenimą, o kaip arti dėl vartojimo ir nuolatinio buvimo nepatenkintu savimi. Juk net atsisėsti neprisidengus barankų pagalvėle ar sukryžiuotomis rankomis moterys vargiai begali, kokie ten malonumai. Viskas tik įvaizdis.
Vasaros kūnai, kūnai, tinkami bikiniams – o gal geriau pasikalbam, kaip pasimėgauti vasara? Mano patirtis sako, kad mylint save iš tikrųjų – ir tie kūnai pradeda gražiau atrodyti. Tiesiog savaime.
Močiutės, kurios sakydavo, kad visos ligos nuo nervų – buvo daugiau nei teisios. Pirma – reikia sutvarkyti galvą. O su tuo išsispręs begalės problemų, kūniškų – taip pat. Deja, galvas teks taisyti kiekvienam savo, nes pardavėjai savo gero gyvenimo tikrai neišmainys į mūsų sielų ramybę.
