Pamenu praėjusių metų šventes, kai pasiturinčių influencerių šeimos, sutūpusios prie eglučių, transliavo visą tą dovanų beprotybę. Vienam žmogui – po -niolika dovanų, dar vienas išmanus laikrodis, dar milijonas kremukų, skuduriukų, plastmasiukų.
Įspėjimas! Jų pinigai – jie daro su jais ką nori. Smerkti – ne man, aš tik reflektuoju.
Bet man ta gausybė daiktų visada asocijavosi su nepritekliumi. Pastebėjote, esu tikra – kuo visuomenė turtingyn, tuo dažniau ji eina į minimalizmą.
Kai buvau maža, pirmaisiais mano gyvenimo metais, mano šeima buvo nepasiturinti. Ir pamenu tas Kalėdas, gal ketverių ar penkerių, kai Kalėdų Senelis man atnešė viso labo lėlytės drabužėlių. Ne lėlytę. Drapanėlę ją aprengti. Mano tėvai – abu – gavo vonios druską. Vieną.
Po kelerių metų Lietuva buvo turtingesnė, mano šeima buvo turtingesnė. Visi gavome visko. Kalnai žaislų, kalnai saldainių, to, ano, trečio.
O dievai, koks įspūdis buvo, kiek laimės, koks laukimas. Nieko neturėjai ir visko nori. Tai juk buvo laikai, kai su mama dalindavomės „Rafaello” saldainius, atskaičiuodamos, kiek kuriai priklauso, kad nė viena nesuvalgytų daugiau. Toks buvo tas moralinis alkis.
Ir taip paprastai daro žmonės, kuriems vis trūksta. Kurie svajojo, bet negalėjo turėti. Alkanas žmogus taip ryja: be saiko, pamiršęs kvėpuoti. Jis ryja neprotingai, kol ima skaudėti pilvą, nes nebeturi stabdžių, nes taip skanu, nes pagaliau taip gera. Juk dietologai ir kiti mitybos specialistai ne veltui rekomenduoja neperalkti taip, kad vėliau rytum tarsi laukinis vilkas.
Dauguma mūsų buvome tais peralkusiais laukiniais vilkais. O ko dabar mums trūksta, kad ir toliau verčiame po eglutėmis tuos kalnus dovanų?
Man atrodo, kad jau metas nurimti. Kad jau galime.
Dauguma mūsų jau turi neblogą telefoną, veikiantį kompiuterį, šiltus žieminius batus ir gražų paltą. Jau turime kvepalus, lūpdažį, kvepiančią dušo želę. Jau pilnos dėžutės auskarų, jau nebeskaičiuojame tų „Rafaello” ir nusiperkame tą šokoladą kada panorėję. Ar teikia tokį euforinį džiaugsmą dar vienas?
O dar ir sąmoningumo aspektas. Akivaizdu, kad planetoje nebetelpa mūsų šiukšlės, akivaizdu, kad gaminami vis prastesni daiktai, kad pirktume dar ir dar ir dar.
Mes neprivalome atsakyti už visus kitus, bet vis galvoju, kokį paklaikimą tai turėtų kelti švenčiantiems su didelėmis šeimomis ir turintiems vidutines ar žemesnes pajamas. Besijaučiantiems, kad visus turi apdovanoti.
Savo vaikams, savo partneriui, savo tėvams, vyro tėvams, seseriai, jos vyrui, jų vaikams, o dar draugė kažką po švenčių visada dovanoja – tai ir tai reikia smulkmeną nupirkti.
Taip nesunkiai išeis tūkstantis, antras. Kam šita įtampa?
Kokios čia šventės, kai turi skaičiuoti, ar sugebėsi visus apdovanoti? Kokios čia šventės, kai laiką leidi ne su karštu šokoladu ir miškuose, šokinėdamas per pusnis, o varvindamas akis prie juodojo penktadienio išpardavimų, kad su dovanomis išsisuktum pigiau?
Kvėpuokime, gana. Juk galima nieko nedovanoti.
Juk galima dovanoti tik knygą. Tik bilietus į teatrą.
Juk galima dovanoti laiką. Suorganizuoti šeimos kelionę į mišką.
Pamenu, kaip smagiai vaikystėje miške šokinėdavome per laužą ir iš termosų gerdavome arbatą. Kokie skanūs būdavo tie atsivežti sumuštiniai. Kiek daug laimės būdavo lėkti ant ledo arba ant kalniukų.
Aš praėjusiais metais prieš šventes sukviečiau savo šeimą ir tetas, dėdes, pusbrolius į teatrą. Nupirkau bilietus, nuėjome į restoraną. Ir tai buvo pati geriausia dovana – tas laikas kartu šimtą metų nesimačius.
Gal kartais verta pagalvoti apie tai, kad dovanų nereikia – bet visi keliaujame į renginį? Keliaujame prie jūros? Į Latviją? Išsinuomojame didelį namą miškuose ir porą dienų tiesiog būname kartu?
Mes patys save įstatome į tuos bėgius, kur nebegali rinktis – tik bėgi. Juk reikia meniu suplanuoti, reikia dovanas nupirkti, reikia namus sutvarkyti ir papuošti. Ir tada – dar reikia būti laimingam. O viską padarius, visus punktus išpildžius, ne visada jėgų tai laimei belieka.
Ne nuo to galo pradedame.
Nesakau, kad aš šiemet nedovanosiu. Bet per galvą nesiversiu ir mano Kalėdos tikrai nebus instagramui pasirodyti. Ir pati greičiausiai gausiu porą dovanėlių. Ir gana.
Jūs – kaip norite. Tik norėjau pasakyti, kad mums nebūtina kartoti to, ką darėme metų metus. To, ką daro kiti.
